Filmo ,,Apsėdimas" recenzija - Z karta šiurpina!

HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS HEAVY SPOILERS!!!

Sveiki, mieli skaitytojai. Šiandien jums išsakysiu dabar jau (beveik) ketverių metų neprofesionalios kino praktikos bei daugybės genialių apmąstymų žiūrint į lubas naktimis užgrūdintą savo asmeninę nuomonę ties naujai kino teatruose pasirodžiusiu siaubo filmu „Apsėdimas“ (orig. k. "Obsession"), režisuotu jauno 26-ių metų amerikiečio youtuber'io Curry Barker.

Na, gerai, šiaip kam jums išvis reikalinga ta sumauta įžanga? Visi, kas namuose turit elektros rozetes bei interneto kabelius, apie šį filmą jau žinot. Kaip kad turbūt žinot ir apie lygiagrečiai su „Apsėdimu“ šiuo metu kino rinką aklinai numelžusį (bei tuo industrijos šulus pašiurpinusį) dvidešimtmečio Kane'o Parson'o „Backrooms“. Taip taip, viso pasaulio kino teatrus užvaldė kažkokie Z kartos moksliukai, ir iki jų filmų uždirbtos box-office sumos dabar tik vejasi ką tik pasirodžiusi Spielbergo „Tiesos Diena“. Tad nenuostabu, jog Barker'is su Parson'u dabar šlovinami kaip šiuolaikinio kino pateptieji - Mesijų duetas, nužengęs iš jaunystės prado, jog atstatytų Holivudo sumaitotą meno formą atgal į vietą. Manot, perdedu? Galbūt aš tiesiog per daug prisiskaitau internetinių mėmių (memes). Bet kokiu atveju, nenuginčijamas faktas, jog šiedu kūrėjai yra dabartinio kino pasaulio didžiosios žvaigždės, tad dėl to jų kūrinius ir ketinu toliau tekste sąlyginai lyginti. O ar šlovinami jie pelnytai? Panagrinėkime pirmąją iš baltųjų varnų - „Apsėdimą“.

Barker'io kūrinio, palyginus su „Backrooms“, biudžetas - kuklus, apie 750 tūkstančių JAV dolerių. Taipogi pati kūrybinė komanda, kaip kad būdinga prie didelių studijų nepririštiems projektams, aukojosi bei dirbo savanoriškai arba už itin smulkius atlyginimus, jog filmas būtų įgyvendintas. Ar šie suvaržymai pasimato kūrybiniuose filmo sprendimuose? Drįsčiau teigti, jog taip, kažkiek. Tačiau tai nereiškia, kad filmas nuo to nukenčia - atvirkščiai, filmo istoriją pakyli būtent patys paprasčiausi techniniai operatoriniai sprendimai. Pavyzdžiui, tam tikrose vietose itin minimalus apšvietimas. Nesveikos juodosios magijos apsėstos merginos Nikki skandinimas tamsoje, jai stovint namo tarpdury ar kambario kampe, labai efektyvus. Mat mes nesuprantame Nikki elgesio, šiurpstame nuo jos staigių psichozės protrūkių kaip ir pačią magiją aktyvavęs jaunuolis Bear. Nikki, kaip padaras, pildantis tamsų Bear norą, nenuspėjama - tad ir jos veidas, dažnai užklotas tamsa, tiesiogiai šneka apie jos suterštą prigimtį. Man asmeniškai šiurpiausia filmo scena - būtent jos absoliutus psichinis suirimas stovint naktį Bear kambario kampe. Tad organiškas tamsos panaudojimas, čia patampantis vos ne ekspresionistiniu kūrinio elementu, kartu su kitomis puikiai ir natūraliai apšviestomis filmo scenomis, parodo, jog minimalūs ištekliai gali būti ne problema talentingai komandai. Iškadruotas filmas taipogi puikiai - nei bukai, nei pretenzingai, tiesiog kaip pridera.

Kalbant apie patį Nikki šiurpo faktorių - neįmanoma rašyti apie „Apsėdimą“ ir tuo pačiu neparašyti apie Nikki aktorės Inde Navarrette gebėjimus. Tai įspūdingas vaidmuo, sakyčiau, prilygstantis Chalamet'o įkūnytam Marty Mauzer'iui (čia iš šių metų šviežienos). Navarrette iškart po apsėdimo akimirkos patampa tuo, dėl ko mes ir žiūrim filmą - beprote, išėda jos kūne kažkada gyvenusio realaus žmogaus. Pranašauju aktorei oskarą, tiksliau, kryžiuoju pirštus, kad tik tie pamišę amerikonai atiduotų statulėlę asmenybei, kuri jo nusipelnė. Kiti aktoriai taipogi gerai suvaidino :)

Pats „Apsėdimo“ siužetas gana paprastas, tačiau įtraukiantis - nevykėlis romantikas muzikos parduotuvės darbuotojas Bear beprotiškai įsimylėjęs savo kolegę Nikki. Desperacijos akimirką jaunuolis panaudoja „One Wish Willow“ - chaltūra atsiduodantį lyg ir žaisliuką, lyg ir party trick, turintį galią išpildyti bet kokį vieną žmogaus norą. Bear, aišku, panori, jog Nikki jį mylėtų LABIAU NEI BET KĄ KITA PASAULY, ir ta tuojau tekina atskuodžia pas jį, bet - dear God - kažkas su ja pasidarė labai negerai. Konceptas pataiko it pirštu į akį 2026-ųjų pasaulin, kur Tiktok'iniai stuobriai bei visokie kitokie internetiniai relationship advice genijai ir taip pjudo daugumos žmonių supratimą, kas ta meilė ir kaip ji apskritai turėtų reikštis. Dėl to šis filmas ir rezonuoja su jaunimu visame pasaulyje - mat kartu su labai skaniu siaubo žanro pajautimu jis dargi tiesiogiai ištransliuoja dabartinės socialinių tinklų adiktų kartos baimes bei anxieties, kad gal ir nėra tokios „meilės“ kaip meilės iš savęs be kito žmogaus pasisavinimo ar netgi nužmoginimo.

Žinot, iš kur aš šitą interpretaciją ištraukiau? Iš interneto. Taip, čia ne aš genijus, ne aš sugalvojau.

Whatever. Ką manau aš? Jog čia kątik išrašyta teorija turi savy pagrindo. Nes gi turbūt nebūtų būtent šis filmas toks pats kolosalus hitas, kaip kad yra dabar, kokiais 2014-aisiais. Nes nei ten buvo kažkoks pasaulinis paaugliškas relationship anxiety visus paėmęs, nei ką. Tiesiog atėjo tokie laikai, kai prisibijom meilės. Prisibijom turbūt dėl to, nes meilė - stiprus dalykas...

Anyways, filmas savo siužetą išpildo bei išvinguriuoja gana neblogai, nors be Navarrette filmas tikrai šlubuotų dėl tam tikro charizmos trūkumo. Bet nešlubuoja. Ištempia. Vis tik yra tam tikrų siužetinių skylių, kurios žiūrėjimo metu man kėlė nežymų irzulį: pavyzdžiui, pats tas faktas, jog filmo gale Bear neša dar vieną „One Wish Willow“ pačiai Nikki perlaužti. Šitaip vaikinas ketina nubraukti savo pačio norą iš šito pasaulio. Bet nu pasakykit man, mielieji skaitytojai: ar jūs, žinodami, kad jūsų mergina apimta kažkokios fantasmagorinės psichozės žudo žmones bei dargi valgydina jums jūsų pačio augintinius, ir vienintelis būdas visa tai sustabdyti yra kažkieno paprašyti pasinaudoti tuo iš pažiūros nekaltu žaisliuku - ar jūs tikrai tokioje situacijoje neštumėte tą žaisliuką tą patį vakarą TAI PAČIAI MERGINAI?! Seni. Nusiplauk praeitos aukos kraują sau iš rūbų, išsimiegok, ir ramiai, nestresuodamas, prieik prie bet kurio žmogaus gatvėje - nu juk vienas iš šimto tikrai sutiks perlaužti tą jobaną žaisliuką bei sukalbėti tiksliai tavo padiktuotą maldelę, vien tam, kad atsipistum. Na, logika nesueina, sutikit su manim.

Ir apskritai, visas tas Bear desperatiškumas, jo sprendimas pasilikt gyventi su Nikki net po to, kai ji bando pašerti jį jo pačio katinu bei lipniaške užhujarina vieninteles namo duris (šalia daugybės kitų, dargi šiurpesnių įvykių), man pasirodė nerealistiškas. Bet gerai. Tarkim. Nes tai filmas apie „Apsėdimą“ - tfu, koks blogas vertimas, neduočiau algos nė grašio - tiksliau tariant, „Obsession“, obsesiją. Ne apie Nikki obsesiją Bear'u, o apie BEAR'O OBSESIJĄ NIKKI. Tai istorija apie obsesiją, kurios nelaimėlis tiesiog negali nusikratyti. Tad nurašykim tam tikrą personažinę sintetiką pačios filmo idėjos labui.

Ir iš tikrųjų aš suprantu, kodėl Bear pagal dramaturginę struktūrą turi atnešti tą paskutinį žaisliuką būtent Nikki. Ogi todėl, jog apsisuktų jo, kaip veikėjo, arka. Ogi todėl, kad Bear galėtų dramatiškai išgert mirtiną dozę tablečių bei numirt tamsiosios Nikki glėby. Taipogi kad vapšė randominis Bear draugelis galėtų įbėgti paskui jį ir susilaukti (šiaip jau montaže gan neužakcentuoto) žiauraus galo. Kitaip tariant, jog viskas susieitų į logišką siužeto pabaigą.

Viskas, išsiliejau.

Nepamanykit, visos šios siužeto logikos narpliotuvės man visada malonios, ir šiuo atveju jos toli gražu neprivertė manęs nemėgti filmo. Nes iš tikrųjų viskas, ką ką tik atpasakojau, yra lengvai atleidžiama. Paslėpkime porą logikos skylučių už jauno perspektyvaus režisieriaus vizijos, ir turime tikrai gerą, atmosferišką, priverčiančią susimąstyti istoriją. Kaip kad atleiskime ir tam pačiam Kane'ui Parson'ui (iš manęs „Backrooms“ recenzijos, deja, nebus, tad aš čia turiu už tai kompensuoti, atleiskit) už jo filmo tam tikrus, galimai atmosferiškai anti-produktyvius dramaturginius sprendimus. Abu režisieriai yra dar tokie jauni, jog jų amžiaus faktas sukelia man kažin kokį egzistencinį efektą. Tiesą sakant, aš, somewhat of a director myself, netgi jaučiu jiems nemenką kūrybinės brolybės jausmą. Tad nieko tokio, jog Barker'is „Apsėdimą“ norėjo dailiai dramaturgiškai užrišti - pačio žiūrėjimo metu mane tai teprivertė nežymiai kilstelti antakį, paklausti „ar tikrai taip?“. O šiaip filmą žiūrėjau su dideliu malonumu.

Apibendrinus, „Apsėdimas“ - tai įtraukiantis, iš tikro BAISUS bei visomis kitomis prasmėmis sėkmingai išpildytas kūrinys, pranašaujantis ir naujo vardo siaubo žanre iškilimą. Lauksim daugiau, Curry... lauksim daugiau...

8.8/10

DK