Sveiki, mielieji skaitytojai. Šiandien jums išsakysiu savo asmeninę nuomonę ties naujuoju režisieriaus Karolio Kaupinio filmu „Badautojų namelis“, kurio premjera įvyko šių metų (2026) sausio 30 d.
Tai filmas, apie kurį savo asmeniniame rate girdėjau tiek teigiamų, tiek neigiamų atsiliepimų. Dabar, pats grįžęs lietingą dieną iš kino teatro, galiu pasakyti - filmas geras. Tačiau tai nėra filmas apie badautojų namelį. Na, bent jau tikrai ne apie tą realųjį, kuriame susibūrę 91-iaisiais metais po Sausio 13-osios įvykių bado akciją rengė LRT žurnalistai, protestuodami prieš tomis dienomis LRT pastatą užgrobusius sovietų okupantus. Ir tai tikrai nėra „absurdo komedija“, kaip kad buvo reklamuojama siekiant pritraukti liaudį. Tai rimtas filmas. Netobulas, bet rimtas, retkarčiais svajingas.
Tiesą sakant, išdrįsčiau teigti, jog „Badautojų namelis“ net beveik ir nekalba apie to meto politines nuotaikas, sovietų blogumus ar istorinius niuansus. Ten, kur personažai ar scenarijaus vingiai tiesiogiai šneka apie visa tai, palieka trumpa bei akivaizdu. Vienas lietuvis nedrįsta pasipriešinti - kitas lietuvis išdrįsta. Sovietai tykiai stovi su automatais - sovietai pasigeria ir nebestovi tykiai su automatais, patampa peštukais. Nieko naujo, ane? Bežiūrint ėmė jausmas, jog pats bado akcijos įvykis filme adresuojamas vien tam, kad režisierius galėtų įgrūsti savus veikėjus į metalinę geldą ant ratų bei ten išmėsinėti juos psichologiškai.
Jei iš žiaurios formuluotės jums pasirodė, jog man tai nepatinka, tai netiesa. Man tai nekliudė. Aš priėmiau atvirom rankom filmą tokį, koks jis yra - apie žmones. Tačiau sakyti, jog jis pateikia to meto įvykius iš kažkokios super-šviežios istorinės perspektyvos ar suteikia naujų priėjimų prie istorinių faktų, būtų absurdiška. Nes filmas apie tai nekalba.
Tad apie ką, paklausite jūs, „Badautojų namelis“ vistik KALBA? Mano nuomone, jis kalba apie mūsų, lietuvių, mentaliteto subtilybes bei bendrąsias žmogiškąsias problemas. Kad kalbama apie gilesnę psichologiją, galima nustatyti jau iš to, kokie akcentai viso filmo metu dedami ant badavimo/laisvės siekimo bei valgymo/kažin kokio laisvei priešiško negerumo elementų. Tai yra kūrinio metaforos, viso filmo bendroje struktūroje savotiškai besiskleidžiančios bei žystančios žiūrovo sąmonėj. Kaupinis šia istorija pasakoja apie įvairiausio masto laisvių siekimą - asmeninės laisvės, valstybinės laisvės, laisvės mylėti ir laisvės būti laimingam. „Namelio“ personažams nei viena iš šitų nėra suteikiama lengvai, už viską tenka kovoti (badauti), ar tai kartu, ar atsiskyrėliškai. O kai kurie savo laisvę supranta совсем miglotai, arba tiesiog už ją nekovoja. Žmogiška.
Jau filmui įsibėgėjus, apėmė jausmas, jog aš pats nebežinau, ko aš čia šaltą žiemą namely kartu su šiais Ramadano praktikantais tupiu. Iš tikrųjų net pačiam filmui, man rodos, tampa neaišku, kaip ir jo veikėjams, kas čia vyksta. Nes niekas nesitiki, jog sovietai ims ir pasitrauks (ko galų gale taip ir nepamatome). Filmas virsta daugybės asmeninių istorijų samplaika, vienišų žmonių kitiems vienišiems atsivėrimų kolekcija. Ir tai galėjo būti sukalta labai nuobodžiai - labai - tačiau nebuvo. Mat nuostabus aktorių kolektyvas, į filmo formulę nuo pat pradžių dailiai įvestas bei būtent šioje vietoje gavęs progą sužibėt krištolu, sužibėjo dar ir kaip. Man patiko visi, nuo Inetos Stasiulytės iki Pauliaus Pinigio, nuo Arvydo Dapšio iki Albino Kėlerio. Visi spindėjo jautriai ir artimai, netsikvėpdami net grakščiausiose scenarijaus akimirkose. Galima sakyt, per daug nutylėjimų, per daug dramatizmo - bet visa tai, nors ir pastebima, nuolat sukdavo filmą įdomia ašimi. Taip, aktoriai tikrai išpildė šį filmą. Išpildė ir režisierius Kaupinis, pademonstravęs, jog moka atsirinkti tik tai, ką reikia, ir tik tai, kas jaudina. Visų gerų sprendimų dėka ir tas betiksliškumo jausmas filmo vidury tampa dirbančiu elementu, o ne grindinio plyšiu, galinčiu išsukt bėgikui koją. Kitaip tariant, maladėc aktoriai ir maladėc Kaupinis.
Maladėc ir dar vienas dalykas, kurio nepaminėjau - filmo operatorinis darbas. Savaime aišku, operatoriaus Simono Glinskio, apšvietėjo Tado Mikalausko bei visų kitų kameros/šviesos departamentų šaunuolių nuopelnas. Simultaneously kandus bei jautrus juostinis grūdas, kruvinai raudona šviesa (einanti vienišos Daivos skruostais, kol fone skamba džiazas - it lietuviškas „Taxi Driver“), šalti žibintų spinduliai ten, sovietų nusėdėtoj gatvės pusėj - visa tai įsimena, įsiskverbia ir pereina it elektra. Jeigu dabartiniame kine - lietuviškame ir nelietuviškame - galima apčiuopti tam tikrą juosta filmuojamų kūrinių perteklių (kas yra faktas), tai čia atvejis tikrai ne perteklinis, o pasitelktas tikslingai ir su jėga. Spaudžiam ranką vizualams. Vienintelis kadras, mane užkliudęs viso filmo metu - tai pernelyg pretenzingas kadras filmo pradžioje, Daivai su chebra tik atvažiavus prie okupuotos LRT bei stovint gatvėje, su pilku stulpu dešinėje kadro pusėje pirmame plane. Pretenzinga. On the nose. „China Sea“ type shit.
Kad jau taip susireikšminau, pereikim prie filmo minusų - pirmuoju tampa mano jau minėtas tam tikras pačio istorinio įvykio užmetimas šonan. Šioje vietoje pridėčiau, jog man apskritai bežiūrint nebuvo aišku, kaip į LRT pastato okupantus žiūri plačioji Lietuvos visuomenė. Kone vieninteliai žmonės, kuriuos girdime aiškiai apie tai kalbant - tai mūsų pagrindiniai personažai. Net ir Pinigio veikėjas Sigis, iš pradžių lyg ir eilinis pohuistas, greitai atsiverčia bei patampa badautoju (prie ko, beje, irgi galima rimtai prikibti). Telieka pastato kaimynų reakcijos, bet jos irgi daug nesako. Dar išgirstame per teliką kalbant svarbius politikus. Bet o kur kažkokia visuotinė panika? Arba, jeigu einam depresūhiškai (o gal realistiškai?), kur visi abejingi žmonės? Kodėl nepamatome, kaip atvažiuoja žiniasklaida apklaust Daivos su chebra? Juk vėliau pamatome kreivą barmeno žvilgsnį į Daivą su Algirdu, atėjusius į restoraną, bei viešą transliaciją per teliką su badautojų namelio vaizdu. Tad kodėl viso filmo metu nė karto nepajaučiau, jog man buvo suteikta proga pažinti platesnį pasaulį nei kad tik kelis pagrindinius veikėjus, ypač kai yra aišku, jog pasaulis juos irgi seka? Galbūt tokia buvo režisieriaus intencija, tačiau šis dalykėlis mane kliudė.
Taipogi kliudė tam tikri nerealistiškumai bei natūralūs klausimai dėl nerūpestingai priimamo lietuviškos žiemos šalčio, badautojų namelio bendro prašmatnumo (kaip jie atsivedė elektrą telikui? Nebent nešiojamas „Šilelis“ ten, bet o vat supaisyk, bežiūrint vistiek kyla klausimas). Vėlgi galima argumentuoti, jog tai režisieriaus intencija - žaisti ne ant realizmo, o ant tam tikro komfortiško burbulo savo veikėjams sukūrimo, vardan tie galėtų gražiai emociškai atsiverti, kas, na, tiesą sakant, veikia. Tarkim, šio teksto autorius tiesiog kabinėjasi prie dalykų, kurie plačiu mastu pasiteisina, bet vistiek lenda į akis.
Paskutinis minusas, kurį paminėsiu - tai kad filmas tiesiog galėtų būti ilgesnis! Daugiau siužeto linijų, dar daugiau veikėjų atsivėrimo - man rodos, būtų tikrai įmanoma. Su tokiais aktoriais, tokiais kadrais bei tokiu scenarijum, pasigedau pratęsimo.
Na, nesvarbu. Viską atperka scena su The Ames Brothers' „Moonglow“ daina.
Apibendrinus, „Badautojų namelis“ - tai tvirtai sukaltas kūrinys su savais minusais, neatsveriančiais neabejotinos filmo kokybės. Netiksliai išreklamuotas, though.
8.2/10
DK
6.6
69
93%
