Filmo „Billie Eilish: Hit Me Hard and Soft The Tour” recenzija: ar mes įžymybės mūsų draugai?

„Aš jaučiuosi, tarsi eičiau susitikti su draugais”, – sako dvidešimt ketverių metų pop muzikos atlikėja Billie Eilish, prieš žengdama ant vienos didžiausių JK scenų. Jos koncertinis turas „Hit Me Hard and Soft” truko beveik keturioliką mėnesių. Šį turą dokumentuojantį 3D filmą „Billie Eilish: Hit Me Hard and Soft The Tour”  atlikėja režisavo kartu su garsiuoju Jamesu Cameronu, o filmuojama buvo Mančesteryje, kur ji pasirodė keturias naktis.

Pamačiusi filmo anonsą, pagalvojau, kad tai nėra filmas skirtas man. Aš mėgstu Billie Eilish muziką ir klausausi jos nuo pirmo albumo „Don’t smile at me”, kuris pasirodė prieš septynis metus. Tačiau net iš anonso galėjau suprasti, kad šis filmas bus meilės laiškas jos gerbėjams. Reikia aiškiai atskirti du dalykus: tai filmas ne šiaip žmonėms, kuriems patinka jos muzika (nors ir ji, be abejo, patinka), o tiems, kurie žavisi pačia kūrėja. Pakalbėkime apie tai išsamiau.

Filmas prasideda su lyg koncerto pradžia. Matome, kaip atlikėja į sceną atvežama dėžėje, o vėliau jos perspektyvą stebime per mažą dėžės skylutę. Galiausiai ji viena žengia priešais daugiau nei 20 tūkstančių žiūrovų minią. Sulaikome kvapą. Koncertas prasideda. Pirmoji daina, kurią ji atlieka, yra „Chihiro“. Sekanti kadrų seka dominuos visą likusį filmą: stambūs B. Eilish planai, stambūs gerbėjų planai, bendri stadijono planai. Emocijos plūsta, o žiūrovų tarpe ir ašaros. Čia labai svarbus tampa atlikėjos ir gerbėjų santykis. Man atrodo apskritai šito filmo neįmanoma aptarti neįvardinus parasocialinių santykių (parasocial relationships) fenomeno. Harvardo sveikatos leidėjo autorė Godman juos apibūdina kaip vienpusius santykius, kai žmogus vienpusius santykius, kai žmogus užmezga stiprų ryšį, jaučia intymumą ar artumą nepažįstamam asmeniui – dažniausiai žiniasklaidos ar pramogų pasaulio įžymybei. Vėliau filme gros bendra Billie Eilish ir Charli XCX daina „Guess”. Tai tikras šokių himnas – atlikėja ritmiškai krato galvą ir siaučia scenoje. Tačiau prie pat jos stovintys gerbėjai nedrįsta nusukti akių – jie atėjo pamatyti Billie Eilish, o ne tiesiog pasidžiaugti muzika.

Vienas teigiamų parasocialinių santykių aspektų gali būti tapatinimosi jausmas. Tai ypač svarbu jauniems žmonėms. Populiariojoje kultūroje matydami į save panašius žmones, jie gali įgauti daugiau pasitikėjimo savimi. Kalbėdama apie save gerbėjas, kurių daugumą sudaro jaunos merginos, Billie Eilish pabrėžia savo neįprasto įvaizdžio svarbą. Scenoje ją matome su kepure nuo saulės ir itin laisvais sportiniais rūbais: šortais ir marškinėliais. Jos plaukai šiek tiek pasišiaušę, o makiažu ir šukuosena prieš koncertą ji pasirūpina pati. Pokalbyje su James Cameronu atlikėja teigia, kad jai svarbu parodyti, kad moteris neprivalo rengtis seksualiai, kad visuomenė į ją atkreiptų dėmesį. Scenoje ji elgiasi, kaip tik nori: bėgioja, guli, juokiasi, verkia. Kai dar buvo paauglė, ją žavėjo reperių laisvumas, publikos dėmesio valdymas scenoje. Kaip jauna moteris, dažnai jaučiuosi, kad negaliu užimti daug vietos. Turiu atrodyti ar elgtis „kultūringai”. Jos drąsus ir nevaržomas buvimas scenoje išlaisvina.

Įdomu ir tai, kad filmą kartu su atlikėja režisavo bei montavo garsusis JAV režisierius James Cameronas. Net jei jo pavardė girdima pirmą kartą, su jo filmografija, į kurią įeina filmai kaip „Avataras“, „Titanikas“ ir „Terminatorius“, tikrai yra susipažinęs kiekvienas. Tiesa, jo autorinį stilių atpažinti padeda nebent pats faktas, jog filmas yra 3D formato. Taip pat galima išskirti nebent sklandų linijinį pasakojimą, nes daugiau jokių paralelių su ankstesniais jo filmais nėra. Ne veltui pats režisierius filmo metu užsiminė, kad jis tėra antrasis režisierius, o kūrybinė vizija priklauso Billie Eilish. Tačiau man pasirodė ganėtinai mielas J. Camerono santykis su filmo tema. Pats save apibūdinęs kaip Billie Eilish gerbėjas, režisierius smalsiai ir empatiškai žvelgia į fanų ir atlikėjos ryšį.

Filmo eigoje girdime jos gerbėjų, kurie kelias dienas prieš koncertą laukė eilėje prie stadiono, pasisakymus. Kažkiek paradoksalu, kad vienas vaikinas, paklaustas, kodėl jam tokia svarbi Billie Eilish, pasako, kad ji leidžia jam jaustis pamatytam ir išgirstam. Kita fanė sako, kad atlikėja „visada yra šalia”. Panašūs ir kitų atsakymai. Billie Eilish taip pat išreiškia savo susižavėjimą gerbėjais, sakydama, kad juos myli. Iš vienos pusės, gražu matyti bendruomenę, vienybę, moterų įgalinimą. Iš kitos pusės, verta susimąstyti, ar tai nekuria didesnės izoliacijos tarp ir tai vienišų paauglių? Ar negalėtų būti, kad toks atlikėjos požiūris motyvuotas ekonominių veiksnių?

Su nostalgija prisimenu savo paauglystę. Aš irgi priklausiau tam tikroms gerbėjų bendruomenėms, tikėjau, kad myliu žmones, kurių nepažinojau, o jie – mane. Tai mane guodė, suteikė bendruomenės jausmą, tačiau galiausiai paliko tuštumą. „Billie Eilish: Hit Me Hard and Soft The Tour” yra tikrai įtraukiantis ir patrauklus filmas visiems Billie Eilish klausytojams, o dar labiau – gerbėjams. Be to, jis netikėtai ir galbūt nesąmoningai atskleidžia žmogiškojo ryšio problemas šiuolaikinėje visuomenėje. H. Godman rašo, kad parasocialiniai santykiai nepatenkina žmonių poreikių. Užmegzti šiltus ryšius realiame gyvenime verta, nors tai ne visada lengva.

O. M. M.