Filmo „Didysis eteris“ recenzija - kaip pagauti plėšrūną?

Rugsėjo pradžioje Venecijos kino festivalyje pirmąkart pasirodęs „Didysis eteris“ (Primetime) neilgai trukus atkeliavo ir į mūsų kino teatrų ekranus. Filme JAV režisierius Lance Oppenheim kartu su kūrybine komanda atsigręžia į prieš porą dešimtmečių gyvavusią televizijos laidą „Pagauti plėšrūną“ (To Catch a Predator), kurios metu rodomos realios akistatos su pedofilais keldavo didžiulį žiūrovų susidomėjimą.

Keistesnis už fikciją televizinis fenomenas labai dosniai apdovanoja filmą medžiaga, padedančia iš arčiau pažvelgti į žmonių susidūrimą su tokiomis abstrakcijomis, kaip blogis ir bausmė. Atsidūrus dar nepažintoje zonoje, gerai pažįstamos sąvokos gali pradėti klibėti ir į tokią klausimų pilną kelionę kviečia vien jau pavadinime slypinti sąvoka plėšrūnas. Robert’o Pattinson’o įkūnijamas laidos vedėjas Chris’as Hansen’as su grupe entuziastų kuo toliau, tuo inirtingiau medžioja savo grobį, vykdo pasalas, užmaskuodamas aktorius mažamečiais, siekiant įvykdyti savotišką natūralią atranką. Filme nėra keliamas klausimas, kas yra tikrasis plėšrūnas, verčiau – ar norint jį pagauti, žmogui netenka perimti jo logiką.

Filmo vizualika šiek tiek gali išmušti iš vėžių: ne iki galo realistiškos spalvos, ne iki galo aštrus fokusas. Tokiais elementais žiūrovui nejučia yra kuriamas įspūdis, lyg stovėtų tiesiai prieš tokį televizoriaus ekraną, kokiame amžiaus pradžioje paklausiausias eterio laikas buvo skiriamas Chris’o Hansen’o laidai. Turint omenyje, jog viena iš svarbiausių šio keisto spektaklio dalių – žiūrovai – filme niekada nepasirodo, tokie kūrybiniai pasirinkimai atveria erdvės interpretacijai, kad tuometinių televizijos laidos stebėtojų rolė, jų žvilgsnis atitenka filmo žiūrovams.

Bene įdomiausiu atradimu tampa vieno iš „masalo“ rolę atliekančių aktorių siužetinė linija. Daugiausiai fokuso filmo komunikacijoje atitenka R. Pattinson’ui bei jo, kaip laidos ir filmo lyderio, vaidmeniui, tačiau pačiame pasakojime jam neretai tenka pasitraukti iš dėmesio centro, užleidžiant vietą visuomet lyg ir šalia stovėjusiam Dan’o veikėjui. Skyler’is Gisondo su užkrečiančiu entuziazmu realizuoja pradedančiojo aktoriaus dideles svajones ir jas sekantį didelį naivumą, atsiradus galimybei parodyti savo veidą visos šalies televizijos ekranuose, esant užmaskuotui kaip vaikui. Šio veikėjo kismas vėlgi leidžia prisiminti besikeičiančią plėšrūno sąvoką – vienoje paveikiausių filmo scenų masalui Dan’ui tenka perimti savo grobį gaudančio grobuonio vaidmenį, kol „gaujos lyderis“ Chris’as Hansen’as tampa išorinių jėgų grobiu.

Filme galima pastebėti pastangų, siekiant akcentuoti, kur iš tikro visuomenė galėtų pasistiebti, ieškant atsakymo blogiui. Simboliškai, mažamečius įkūnijantis Dan’as įsivaizduoja, kad jo vaidmuo laidoje yra didesnis, negu jam teigia televizoriaus ekraną stebintis draugas. Filmui kiek blaškantis tarp siaubo, komedijos ir dramos žanrų, aiškioms pozicijoms galiausiai pritrūksta vietos išsigryninti.