Jei egzistuotų olimpinės žaidynės kvailiems sprendimams, „Jackass“ tikriausiai užimtų nuolatinę pirmąją vietą ant nugalėtojų pakylos. Kolektyvo priešakyje stovi Johnny Knoxville ir Steve-O, kurie su kitais „Jackass“ trupės nariais išbando žmogaus skausmo, kantrybės ir baimės ribas. Jie 2001-2002 metais MTV kabelinės televizijos programoje kūrė laidą, kurioje išbandydavo įvairius triukus bei socialinius eksperimentus. Komedijos trupė šovė savo paskutinį šūvį, kino teatruose pasirodžiusiame penktajame jų filme „Jackass laiminga pabaiga“, kurį dabar ir noriu aptarti.
Siužetas
Filmas prasideda scena, kurioje Johnny Knoxville su visa „Jackass“ komanda praneša, jog tai bus paskutinis jų filmas. Nors komandos nariai ir pasijuokia iš Johnny, kad šis taip sako jau ne pirmą kartą, tačiau dabar jau tikrai kyla jausmas, kad šis rodeo – galutinis. Nusprendę dar kartą surengti beprotišką nuotykį, komanda leidžiasi į naujų triukų ir pokštų seriją. Kaip ir ankstesnėse filmų dalyse bei laidose, komanda sąmoningai veliasi į pavojingas, skausmingas ir absurdiškas situacijas: nariai mėtomi į orą, juos puola gyvūnai, ne kartą nukrato elektra ar tenka kristi iš didžiulio aukšto. Ši pokštų formulė jau gerai žinoma visiems „Jackass“ gerbėjams, tačiau ji vėl suspindi savo įspūdingiausiomis spalvomis ir paskutinį kartą. Tarp naujų triukų rodomi iki šiol nematyti archyviniai kadrai iš MTV ir dar ankstesnių laiku, kurių anksčiau neleista viešinti. Komandos nariai prisimena, kaip prasidėjo „Jackass“, aptaria sunkiausias traumas, juokingiausias akimirkas ir pasakoja, kaip per daugiau nei du dešimtmečius susiformavo jų draugystė.
Mano patirtis su filmu
Į „Jackass laiminga pabaiga“ ėjau praktiškai nieko nežinodama apie „Jackass“. Mano žinios apsiribojo tuo, kad tai yra grupė (dabar jau vidutinio amžiaus) vyrukų, kurie savo noru daro tai, ko sveiko proto žmogus turbūt nedarytų net už labai didelius pinigus. Todėl dėl viso pikto į seansą pasiėmiau savo draugą – ilgametį „Jackass“ gerbėją, kuris dar prieš užgęstant kino salės šviesoms spėjo man pravesti pamokėlę apie visą šių bepročių istoriją. Prisipažinsiu, kaip žmogus, kuris dažniau žiūri autorinį, „intelektualų“ kiną, nei vyrus, besivartančius į spygliuotas tvoras, buvau beveik įsitikinusi, kad šis filmas man nepatiks. Bet labai greitai supratau, kad klydau. Kartais juokiausi iš absurdo, kartais iš to, kad tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką matau ekrane. Ir, panašu, juokiausi lygiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir pilna salė žmonių, kurie tikriausiai su šiais veikėjais užaugo. Labiausiai nustebino tai, kad filmas veikia ne vien kaip triukų rinkinys. Po visu chaosu slypi labai aiškus draugystės, ištikimybės ir atsidavimo jausmas. Kai užsidegė šviesos ir salėje pasigirdo plojimai, širdį apėmė neįtikėtinai gražus jausmas. Atrodė, lyg iš nedidelės salės Lietuvoje į Ameriką nuskriejo bendra padėka šitiems visiškai pakvaišusiems vyrukams už dešimtmečius juoko, šoko ir pramogų.
Vizualiniai siurprizai
Dar vienas dalykas, kurio visiškai nesitikėjau – vizualioji filmo pusė. Nors patys triukai nebuvo nei estetiški, nei labai malonūs akiai, pirmoji filmo scena, kurioje veikėjai pasirodė baltame kambaryje, buvo taškomi dažais, sumetami į kaktusus ar nubloškiami didžiulės bokso pirštinės, pasirodė vizualiai įspūdinga. Panašų įspūdį paliko ir baigiamoji filmo scena, jos mastelis, galingumas bei idėja, kurioje jie pagerbia savo pirmojo filmo įžanginę sceną.
Išvada
Galiausiai kyla mintis, kad galbūt šis filmas nėra vien tik apie keletą išprotėjusių amerikiečių, kurie daro dalykus vien tam, kad žiūrovams sukeltų šoką ir nuostabą. Galbūt šis filmas yra apie jų draugystę, ištikimybę bei atsidavimą savo amatui, kurio metu jie perėjo ir gražius, ir siaubingus momentus. Nepaisant to, ar tai tikrai buvo paskutinis jų pasispardymas ar ne, vis vien kyla noras pamatyti šiuos charizmatiškus seniokus kitokiame amplua – nesvarbu ar tai būtų kažkokia ramesnė laidą, kelionės ar kažkas visai kitokio. Tačiau jeigu tai pabaiga, filmas suveikia kaip tobulas tokio didžiulio kultūrinio fenomeno uždarymas.
7.5
73
93%
