Filmo „Juodasis rutulys“ recenzija: drąsa būti savimi

Olivia Mona Mekionis

Olivia Mona Mekionis

2026-10-09

Jeigu yra vienas filmas, kuriam labiausiai tinka šių metų „Liūto, lokio ir šakelės“ festivalio šūkis „Drąsa būti savimi“, tai – epinė LGBT drama „Juodasis rutulys“. Šis grandiozinis triptikas Ispanijoje sulaukė masinio žiūrovų dėmesio, jį liaupsina kritikai iš viso pasaulio, o režisierių duetas „Los Javis“ Kanų kino festivalyje pelnė geriausio režisieriaus titulą.  Įvairūs atgarsiaii ir atsiliepimai pasiekė ir mane, o pažiūrėjusi šį filmą likau visiškai sužavėta.

Filmas prasideda su trenksmu, tiesiogine ta žodžio prasme. Antrojo pasaulinio karo metu Italijos kariuomenė bombarduoja Ispanijos kaimą, iš kurio pasprukti pavyksta trimitininkui Sebastianui. Bėgdamas nuo fašistų armijos, Sebastianas kopia į strėlėmis suvarpytą nuogo vyro statulą, kuri įgyja simbolinę prasmę. Vis dėlto toli pabėgti nepavyksta – Sebastianą aptinka Ispanijos nacionalistų kariuomenė, ir jis tampa jos dalimi.

Jau seniai mačiau tokią įtaigią filmo pradžią. Šios įvykių sekos tempas yra įspūdingas, orkestro muzika užburianti, o daugybė įvairių detalių leidžia vaizduotei lakstyti. Iš karto po to nusikeliame penkerius metus į praeitį: Karlui atsisakoma suteikti narystę vyrų socialiniame klube, kai jo nariai, reaguodami į pasklidusius gandus apie vaikino homoseksualumą, balsuodami panaudoja juodus rutulius. Filmo siužetas pinasi iš trijų, iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusių istorijų, kurias sieja homoseksualumas arba nebaigta pjesė.

Filmo režisieriai remiasi istorijoje prarastu garsaus ispanų rašytojo Federico García Lorcos kūriniu „Juodasis rutulys“. Per Ispanijos pilietinį karą F. García Lorcą nužudė nacionalistų kariuomenė, o laisvai apie homoseksualumą kalbanti pjesė taip ir liko nebaigta. Istorikė, kurią netikėtai vaidina Glenn Close, sako, kad Ispanijos rašytojų autobiografijose meilės įrodymai dažnai būdavo sunaikinami laiko tėkmės arba jų pačių šeimų. Lorca, kaip veikėjas, pasirodo nespalvotuose kadruose, tapdamas ketvirtąja siužeto linija. Jis mums primena, kad vienintelis būdas gyventi – būti savimi.

Meistriškai pinasi ne tik skirtingos siužeto linijos, bet ir nuotaikos. Dramą lydi komedija, ypač persikėlus į šiuos laikus. Nuo karo belaisvį įsimylėjusio Sebastiano akimirksniu nusikeliame į 2017 metus, kuriuose Alberto konfliktų kaina – kur kas mažesnė. „Grindr“ programėlės pokalbių tiesmukiškumas ar menkos kasdieniškos problemos mums kelia juoką. Albertas – LGBT žmonių istorija besidomintis akademikas, kuris staiga sužino apie komplikuotą savo giminės istoriją. Šiuolaikiniame pasaulyje jis viešai gali demonstruoti savo meilę kitam vyrui, būti savimi. Tačiau ilgus metus draustas, nuslėptas homoseksualumas turi savo padarinių, pavyzdžiui, Alberto mama užaugo be tėvo. Atsigręžęs į praeitį veikėjas turi permąstyti savo gyvenimą.

Visą filmą žiūrėjau kaip didžiulę mįslę, kurioje vos sužinojus atsakymą į vieną rūpimą klausimą, iškyla penki nauji. Filmą pristačiusi Giedrė Krikščiūnaitė prognozavo jam pagrindines „Oskarų“ statulėles. Labai džiaugčiausi, jei ši prognozė išsipildytų.

Dalintis

Facebook
Messenger
LinkedIn

Artimiausiu metu kino teatruose matysite