Mano diedukas nuoširdžiai nustebo, kai sužinojo, kad mano sesė yra kairiarankė. Jis pats girdavosi, kad yra ambidekstras, arba, kaip jis sakydavo, „abirankis“. Kai buvau maža, man jo požiūris pasirodė keistas. Tuo metu nežinojau, kad kai jis augo, kairės dominuojančios rankos turėjimas buvo stigma ir mokyklose ar šeimose vaikai buvo perauklėjami, kad naudotų dešinę ranką. Laikai greitai keičiasi, o žmonių požiūris lėčiau. 2025 metų filmas „Kairiarankė“ (ang. Left-Handed Girl) vaizduoja Taivane vykstančią šeimos drama, kurios centre vyrauja kartų konfliktai.
Veiksmas prasideda, kai vieniša motina Šu-Fen su dukromis I-An ir I-Džing po kurio laiko atsikrausto atgal į Taipėjų, gyvenimu verdančią Taivano sostinę. Motina ir vyresnioji dukra greitai įsidarbina naktiniame turguje: Šu-Fen atidaro savo makaronų krautuvę, o I-Džing užsiima prekyba gatvėje. Ne ką mažiau svarbi yra mažesnioji dukra I-An, kurios akimis matome naktinio turgaus nuotykius. Vaizduojamas autentiškas Taipėjus, mat dauguma žmonių, matomų fone yra tikri žmonės, o ne aktoriai. Tai pasiekti padėjo pasirinkimas filmą filmuoti „iPhonu”.
Nemeluosiu, filmo pradžioje telefonu filmuojamas vaizdas tikrai blaškė mano dėmesį. Telefonams būdinga kameros vidinė stabilizacija sukuria smulkų judėjimą, net kai kamera nejuda, ar vaizdo iškraipymus, kurie net nesuvokiant žiūrovą šiek tiek išmuša iš vėžių. Neįprastas vaizdas, realistinė vaidyba bei neproporcingai nuotaikingas muzikos takelis sukurė komiška efektą, kuris galbūt nevisiškai teisingai atskleidė tolimesnę filmo nuotaiką. Tačiau stipriai juntami kūrybiniai sprendimai filmo eigoje buvo užgožti daugiasluoksniais ir realistiškais pagrindinių veikėjų portretais.
Šu-Fen sužino, kad jos buvęs vyras ir I-Džing tėvas miršta, ir visas savo santaupas išleidžia jo gydimui ir laidotuvėms apmokėti. Režisierė Shih-Ching Tsou sąmoningai vaizduoja skirtingų generacijų moterų patirtis dėmesio centre, o vyrai tik kelia problemas arba nėra tokie svarbūs. Moterų likimai pinasi, sunkumai kartojasi, bet galiausiai jos turi viena kitą.
Filmas lengvai siejasi su režisieriais ilgamečio kūrybinio partnerio ir šio filmo scenarijaus bendra autoriaus, prodiuserio ir montažo režisieriaus filmografija. Tematiškai „Kairiarankė” tikriausiai labiausiai panašus į Sean Bakerio režisuotą filmą „Floridos projektas” (ang. The Florida Project). Abiejose filmuose svarbios socialinės problemos, kaip vienišų mamų sunkumai ir socialinė atskirtis, skurdas. Tuo tarpu stilistiškai filmas panašus į kitą režisieriaus filmą, „Mandarinas” (ang. Tangerine), kuris irgi yra filmuotas su „iPhonu”.
Įspūdinga ir šio filmo kūrybinė kelionė, kadangi režisierė Tsou Shih-Ching ir Sean Baker jį pradėjo rašyti jau ankstyvais 2000-aisiais. Filmą įkvėpė režisierės asmeninė patirtis, kai augant senelis pasakė prietarą, jog „kairė ranka yra velnio ranka”. Šis įvykis matomas ir filme. Galutinai scenarijus baigtas rašyti 2012-ais, bet ilgai neradus finansavimo projektą vis nukelinėjo, kol filmo gamybą pradėjo tik 2022-ais metais. Galiu tik spėti, jog tas laikas režisierei padėjo sukurti įdomiais veikėjais ir lokacijomis tirštą filmo pasaulį.
Filmo pabaiga, kaip ir pradžia, šiek tiek komiška. Ties paskutiniu trečdaliu atsiranda netikėti siužeto posūkiai, kurie, nors ir melodramatiški, padeda atskleisti nagrinėjamas scenarijaus temas ir išlaikyti žiūrovo dėmesį.
Man filmas pasirodė itin jaukus ir jautrus, o pagrindinės veikėjos artimos ir atpažįstamos. Nors techniniai filmo pasirinkimai momentais glumino, tačiau jie išskyrė filmą iš kitų, panašių socialinių dramų. Ir nors praėjo jau nemažai laiko nuo to, kai aš jį žiūrėjau, dar kartais mintimis nusikeliu į tą margą, naktinį Taipėjaus turgų…
Teksto autorė Olivia Mona Mekionis
7.7
72
94%
