Režisierius Rob Savage, anksčiau kino ekranuose pristatęs Stephen King apsakymo ekranizaciją „Baubas“ (2023), šį kartą imasi Josh Malerman romano „Incidents Around the House“. Naujasis režisieriaus filmas „Kita mamytė“ iš pirmo žvilgsnio turi visus ingredientus neblogam psichologiniam siaubo filmui: šeimynines paslaptis, vaiką, matantį tai, ko nemato suaugusieji ir siaubūnišką motinos pavidalą pasiėmusį demoną(?).
Siužetas
Filmo centre – mergaitė, vardu Bela (akt. Arabella Olivia Clark), šiek tiek apleista savo motinos, ruošiasi pradėti lankyti naują mokyklą. Jos mama Uršula (akt. Jessica Chastain) nuolat užsiėmusi darbu, o tėvas Raselas (akt. Jay Duplass) stengiasi palaikyti šeimos kasdienybę bei skirti mergaitei pakankamai dėmesio. Vieną dieną mergaitė savo spintoje aptinka paslaptingą būtybę, kuri atrodo lygiai taip pat kaip jos mama. Iš pradžių ši keista lankytoja tampa savotiška Belos drauge, tačiau netrukus jos dėmesys virsta grėsme ne tik mergaitei, bet ir visai šeimai. Tėvams tenka ieškoti būdų, kaip atsikratyti piktavalės „kitos mamos“, žinoma, tuo pat metu šeimos paslaptys pradeda lysti į paviršių. Daug chaoso, mažai logikos.
Filmas be savojo pasaulio
Vis dėlto kuo toliau nueina filmas, tuo labiau norisi ne slėptis kino salės kėdėje, o tiesiog sustabdyti filmą, pasisodinti režisierių ir užduoti jam keletą klausimų. Iš kur atsirado ši kita mamytė? Kodėl ji pasirodo būtent Belai? Kodėl jos tikslas yra patekti į mergaitės širdį ir ką tai iš viso reiškia? Nežinau, ar aš tiesiog nesupratau filmo esmės, tačiau, rodos, klausimų iškilo daugiau, nei turėtų iškilti žiūrint filmą. Filmas kaip ir pateikia užuominas į mano iškeltus klausimus, bet tos užuominos tokios padrikos, kad filmas galbūt net nėra vertas tokio didelio apmąstymo. Dar įdomiau pasidaro, kai šeima ruošiasi išvaryti monstrą iš savo namų. Vietoje klasiškai filmuose iškviečiamų kunigų, egzorcistų ar kitų sakralių dalykų yra pasirenkama kažkokia mistinė apeigų procedūra. Žinoma, siaubo filmuose gali būti kažkokių nelogiškumų bei jie nebūti panašūs vieni į kitus, tačiau šiuo atveju atrodo, kad filmas pats nelabai supranta, kokias taisykles sau yra susikūręs.
Scenos taip ir nesuveikia tarpusavyje
Vizualiai „Kita mamytė“ taip pat neatranda savo veido. Panašaus pobūdžio siaubo filmus primenančios tamsios namų erdvės, iškreipti pabaisos veido bruožai ar staigūs išgąsdinimai, rodos, taip ir nesuveikia tarpusavyje. Jessica Chastain sugeba sukurti pakankamai įtikinama motinos ir jos antrininkės įvaizdį, tačiau net ir jos vaidyba negali išgelbėti visų kitų filmo spragų. Ypač keistai atrodo neoninės apeigų scenos, kurios savo spalvomis ir estetika taip iškrenta iš bendro filmo konteksto, kad sekundei pasijauti nebe siaubo filme, o keistame techno/rave/trance muzikiniame klipe.
Išvada
Galiausiai „Kita mamytė“ palieka daugiau klausimų, nei sukuria kažkokią šiurpią atmosferą. Įdomi pradinė idėja paskęsta padrikame pasakojime ir žiūrovui nepaaiškintose taisyklėse. Tai vienas iš tų filmų, kuriame veikėjai, rodos, žino daugiau už žiūrovą, kas savaime nėra blogai, bet čia tai tiesiog nesuveikia.