Filmo ,,Kvietimas" recenzija - ginčų vakaras ir dar šiaip neaiškumų

SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS! SPOILERS!

Sveiki, mieli skaitytojai.

Šiandien pagalvojau - pabandykime kai ką naujo. Matote, mano mentalinis attention span - liaudiškai išvertus, dėmesio sutelkimo įgūdis - yra absoliučiai ir visiškai nutrūkęs nuo pavadžio bei kažkur varinėja laukuose. Kitaip tariant, dėl moderniojo socialinių medijų prakeiksmo, neįtikėtino kiekio vaizdinės informacijos kasdien bei bendrų asmeninio gyvenimo sutrikimų, aš negaliu susikaupti. Tad nusprendžiau šią recenziją parašyti grubiau - vadinamuoju minčių srautu, if you will. Mat tai vienintelė man vis dar pavaldi rašymo forma, nereikalaujanti iš manęs perdėtų jėgų. Tai žvėriškas ir savo tempu į hedonizmą nešantis rašymo stilius, albeit gana skaniai susiskaitantis.

Anyways, šiandien kalbėsiu apie tik ką kinuose pasirodžiusį Olivios Wilde filmą ,,Kvietimas", kuriame vaidmenis atlieka pati režisierė, Seth'as Rogen'as, Penélope Cruz ir Edward'as Norton'as. Tai - (romantinė?) komedija su įdomiais trilerio elementais bei netikėtais siužeto vingiais, kuriuos šiaip kone visus nuspėjau iš filmo trailer'io. Tiesą sakant, tai pats trailer'is ir suintrigavo mane į filmą nueiti, mat įprastam gyvenime romantinių komedijų privengiu (tiek filmų, tiek realybės formate). Trailer'is man šiaip pažadėjo kai ką šiek tiek kitokio: tikėjausi kažko panašaus į ,,Liūdesio Trikampį", ,,Meniu" ar dar kokį kitą trilerį, kuris prasideda tipo įprastu žmonių grupės gyvenimu ar viena įdomesne situacija, kuri išsimazgo į kažką visai kito, baisesnio, šlykštesnio bei gilesnio. Tačiau ne - ,,Kvietimas" YRA tiesioginė komedija savo siužetu, kuri tiesiog vaikšto kiek neįprastais kino kalbos takais, o baigiasi kaip graudi drama.

Įlįskime į filmo specifiką. Iškart nuo pirmų filmo scenų į akį krenta įvairūs aktorių tipažai bei jų veikėjų charakteriai: Seth'as Rogen'as vaidina cinišką, kandų, nuolatos su tamsiu debesiu virš galvos besivelkantį slunkių skaudančia nugara, o filmo režisierė - jo žmoną, lygiai taip pat nepatenkintą visomis įmanomomis gyvenimo aplinkybėmis, tik dar ant viršaus desperatiškai geidžiančią padaryti įspūdį viršuje gyvenantiems jų kaimynams. Sunku nusakyt tą žmonos charakterį. Iš pradžių ji mane biesino, ir vis dar drįsčiau teigti, kad ne be reikalo: man rodos, tai yra smarkiai pervaidintas, žiūrovą akis verčiantis vartyti savo nervingumu bei pretenzingumu personažas. Einant filmui toliau su ja susigyvenau: rodos, nebe taip ji nervino, išvydau jos žmogiškumą. Tačiau Rogen'as šiame filme man nuo pat pradžių buvo tas, kuris leisdavo ištart: ,,ok, yra bent vienas pusiau normalus žmogelis." Mat visi kiti personažai (dar du) yra freak'ai! Žodžiu, tai pas šiuos du goofballs, apie kuriuos kątik šnekėjau, atsibeldžia tie patys kaimynai: Norton'o ir Penélop'ės personažai. Šie, palyginus su nelaimingąja porele, yra tikri zen budistai; ta prasme, kad dėl nieko nesiparina, viską gyvenime priima kaip yra ir dargi aktyviai baliavoja vis su nauja kompanija. Jų akivaizdoje Rogen'as ir Wilde rodosi kaip tikri zombiai. Ir vistik Rogen'as dar on top of that lieka labiausiai išskirtas, mat žiauriai ciniškai į visą šį vakaro pokylį žiūri ir to neslepia. Kažkaip man jis ir patapo tuo, su kuriuo lengviausia buvo tapatintis, ypač kai jo žmona stresuoja dėl kumpio, sūrio ar dar kokio niekučio, kas man, kaip tikram emocijas į šikną giliai susigrūdusiam lietuviui, rodosi kaip bereikšmis verkšlenimas ir užknisantis pedantiškumas. Ir aš vis dar neesu tikras, ar čia buvo tikslingas režisūrinis sprendimas priversti mane nemėgt žmonos pačioje filmo pradžioje, kadangi, kaip jau ir sakiau, vėliau ji patampa visai pakenčiama.

Padedant veikėjus į šoną, mane gana negatyvia prasme stebino ir dar vienas filmo aspektas: jo forma. Pačioje pradžioje, kai tapatinausi su Rogen'u ir kreiva akim žiūrėjau į Wilde (nors realiai abu kaip personažai jie vienodi avigalviai), garso ir montažo sprendimai mušė man per smegenus. Nu nepatinka man ta modernaus kino tendencija versti rėksmingų dialogų scenas inaudible žmonių balsų kakafonija. Ką turiu omenyje? Pažiūrėkit ir suprasit. Tai šiame filme pasikartoja vėl ir vėl: veikėjai kalba vienas per kitą, kol galų gale vidury konflikto staiga imi nebesuvokti, kas ką realiai sako ir kas čia teisingiau ir kas čia svarbiau. Huinia čia. Netikiu. Tas besiginčijančių Rogen'o ir Wilde balsų overlap' inimas man įskiepijo literalų PTSD. Puikiausiai tai pademonstruoja scena, kur Rogen'as ieško krūvoje virtuvės spintelių vyno atidarytuvo, o Wilde stebi jo paieškas, ir abu tiesiog vienas ant kito non-stop pasyviai agresyviai varo. Žiūrėdamas šitai aš pagalvojau: kodėl dabartiniai filmai tai daro? Ne pirmas jau gi kartas, kai šitą girdžiu. Ypač šiuo atveju. Šis jų besiginčijimas ir toks tikslingai kakafoniškas jo overlap' inimas gali turėti kelis tikslus: 1. sukelti realistiškumo įspūdį. Na, gerai, sukėlė, bet net ir čia jis jau įėjo į absoliutaus teatrališkumo zoną, po kelių sekundžių visas realizmas išnyko. 2-as potencialus tikslas: čia turi būti juokinga. Tačiau kino salėje scenos metu visi sėdėjome veidais kaip Velykų salos statulos, tad netinka (o per kitas scenas mes šiaip prunkštėm iš veikėjų bajerių, tad nėra, kad čia susikausčiusi publika buvo ar kažkas tokio). Na, gerai, dar yra to užknisančio overlap' inimo 3-a potenciali priežastis: kad aš būčiau suerzintas. Na, sveikinu, bent jau šį tikrai pasiekėt. Bet kodėl, po velnių, visi šiame filme taip ir kalba? Gaunasi, kad aš visąlaik susierzinęs. Veikėjų ginčai, keliais konteksto lygmenim lipantys ant kito bei vienas kitą užgožiantys, NĖRA NEI PATRAUKLU, NEI ĮDOMU. Na, gerai, įdomu kartais. Bet galų gale čia ne Safdie brothers. Negali visi filmai patapti Safdies. Ten yra savita formulė su savitom struktūrom, ten vežimas varomas tikslingai ir sėkmingai. Čia nuolatiniai overlap' inantys ginčai mane tiesiog vertė raukytis. Be to, filmas galų gale būtent ir parodo savo geriausias vietas, tiek veikėjų charizmos, tiek siužeto vingių, tylesnėse vietose. Tose, kur visi šiek tiek nutyla ir leidžia vieni kitiems pabaigti sakinius, bent minimaliai. Tai ir tampa filmo stipriaisiais taškais, tais, dėl kurių buvo verta žiūrėti. Tad nuoširdžiai meldžiu kitiems naujiems filmams privengti to suknisto veikėjų balsų dialoguose overlap' inimo, nes tas arklys jau sumuštas mirtinai.

O kad jau išmelžiau kritiką, leiskit pasakyt, kas ir gerai su filmu. Kaip jau ir sakiau, Rogen'o veikėjas suteikia nuolatinio šviežio oro. Norton'as ir Cruz taipogi savaip charizmatiški. Siužeto vingiai faini, smagūs. Kai kuriose dialogo vietose netgi nuoširdžiai susijuokdavau, susitelkdavau, įsikabindavau į Ilux kėdę, nekantraudamas išgirsti dar ir dar ir dar... tikrai yra ir šiek tiek aistros, ir jaudulio, ir belenkiek komedijos, ir trilerio. Ai, jo, vistik reikia pakalbėt apie tuos trilerio elementus. Jo, tie wide shot' ai visi... gerai, operatorinis šiam filme yra geras, viskas su juo gerai, kadrai gražūs, kompozicijos liuks, bet kodėl tie wide' ai yra tokia didelė filmo dalis, iš pradžių sunku pagauti... mat filmas su judančiais dolly ar slider kadrais kelia nejuokingą įtampą. Taipogi visas veiksmas vyksta tarp keturių sienų - žiūrovui realiai nėra jokios progos atsikvėpti. Visąlaik dėl to atrodo, kad vat visi surezgę kažkokį sąmokslą galbūt prieš Rogen'ą. Jis net pasako filmo metu: ,,It seems as if everybody knows something I don't!". Ir iš tikrųjų - visų šių paminėtų kino kalbos elementų samplaika kuria neaiškų jausmą, jog tikrai kažkas slypi behind the scenes. Vėlgi - sunku pagauti filmo intenciją žanrų klausimu. Nes nu tai ryški komedija. Bet ir tuo pačiu gana rimta drama apie santykius (trečiam scenarijaus trečdaly ypač). O vat kino kalbos priemonės siūlo ir trilerio prieskonį, kuris, tiesą sakant, gan skanus... bet tuo pačiu ir kelia klausimų. Bet skanus... na, gerai, tebūnie, jisai suveikia.

Ir, galų gale, apie filmo pabaigą - ji tikrai gana veiksminga, graudi, bei atvira įvairiom interpretacijom. Ypač dėl to, kad antroje filmo pusėje režisierė pagaliau baigia versti mane nemėgti tų vienas kito negirdinčių veikėjų - bei leidžia jiems ne tik kad ginčytis, bet realiai kalbėtis tarpusavy bei patiems tapti stebėtinai conscious savo vidinių problemų atžvilgiu. Kurios šiaip man pačiam iš asmeninio gyvenimo gan atitiko realias žmonių psichologijas, ir vertė releitint. Tad bravo už gana tikslius - kad ir perdėtus - psichologinius veikėjų profilius.

Apibendrinkime šį nerišlų minčių srautą. ,,Kvietimas" - tai kiek pasimetęs filmas, tiek savo formoje, tiek charakteryje, tačiau galų gale jis vistik link savo tikslo išvairuoja, albeit apdaužytais bamperiais bei dužusiu priekiniu automobilio stiklu. Šiek tiek kitokiuose garso, aktorinio bei režisūrinio sprendimų pasirinkimuose galimai galėtų slypėti dar emociškai paveikesnis filmas, bet aš ir dabar išėjau iš kino teatro visai patenkintas. Tad ką žinau.

6.8/10