Filmo „Pasuk mane“ recenzija: nematoma negalia, matoma meilė

Olivia Mona Mekionis

Olivia Mona Mekionis

2026-11-04

Praėjusiais metais kurį laiką vedžiau mentalinės aritmetikos būrelį pradinukams. Į pamokėles vaikščiojo skirtingo amžiaus ir gebėjimų vaikai, o užduotis visiems reikėjo daryti tas pačias. Tada ir supratau, kaip sunku būti geru mokytoju. Ypač dirbant su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių. 2026 metų Andrės Jarutytės-Balžekienės dokumentinis filmas „Pasuk mane“ mus nukelia į autistiškų vaikų klasę prieš numatomus pokyčius penktoje klasėje.

4C klasės mokytojos Alma ir Rasmina rodo mokiniams, kaip pasėti krokus. Tačiau ši klasė neatrodo tradiciškai – Alma stovi prie suolo, o prie lentos sėdi būtent vaikai, kurių yra tik šeši. Kiekviena diena čia atrodo kitaip, o mokiniams sudominti mokytojos pasitelkia kūrybiškas priemones. Su Luku jos kalba švelniai, Mantą – paskatina. Adamą M. suka kėdėje, o Adamą S. apkabina. Tuo tarpu Dija yra savarankiška, o Benas pamoko kitus. Kyla smalsumas, kaip Andrei Jarutytei-Balžekienei pavyko pasiekti tokį klasės atvirumą ir nuoširdumą. Galbūt nieko keisto, jog viena iš vaizduojamų mokytojų, Alma, yra pačios režisierės motina.

Esame įmetami į nesibaigiantį klasės šurmulį, matome vaikams bei mokytojoms kylančius sunkumus. Kai visi eina į laboratoriją, vaikams kyla daug dirgiklių, sunku. Vienu momentu foninis garsas nutyla – girdime tik svarstyklių, ant kurių Lukas deda svarmenis, garsą. Toks smulkus, bet neįprastas kūrybinis sprendimas priverčia mus susitapatinti su jaunuoliu, pajausti jo perspektyvą. Norėjosi ir daugiau panašių priemonių.

Gražiausias filmo momentas – Almos refleksija su Benjaminu prie jo močiutės. Alma aiškiai formuluoja, kokiu berniuko elgesiu džiaugiasi: pagalba, supratingumu, žingeidumu. Ji įvertina netgi sveiką pykčio parodymą. Tada klausia berniuko, kuo džiaugiasi jis. Gražu matyti, kaip Benas reiškia dėkingumą mokytojoms, draugams ir džiaugiasi dėl to, jog niekas ant jo nepyksta. Be vaikų emocinio reguliavimo, moterys palaiko ir viena kitą. Kalbėdama apie nematomą neįgalumą Rasmina apsiašaroja, o Alma priėjusi ją guodžia. Net kaip specialistė Rasmina jaučia spaudimą bei lūkesčius savo mokinius paversti tokiais, kaip kiti. Bet ji pabrėžia, kad to daryti nereikia.

Lietuvoje specialiųjų poreikių vaikams vis dar sunku gauti tokias pačias galimybes, kaip neurotipiniams vaikams – mokyklose dažnai trūksta mokytojų padėjėjų, specialiųjų pedagogų ir tinkamai paruoštų bendrojo ugdymo mokytojų. O autizmą turintiems žmonėms augant įtraukties ištekliai tik mąžta. Todėl reikia švęsti tokias mokytojas, todėl reikia kurti tokius filmus, todėl žiūrėkite filmą „Pasuk mane“ kino teatruose.

Dalintis

Facebook
Messenger
LinkedIn

Pasuk Mane

Spin Me
Pasuk Mane filmo online nuotraukos

SPALIO 13 D. 17.30 val. - susitikimas su filmo kūrybine komanda. Dvi mokytojos kasdien atiduoda visas jėgas savo autistiškiems mokiniams, tikėdamos, kad jie „pasivys“ — išmoks skaityti, skaičiuoti, pažinti laiką, pasirūpinti savimi ir pereis į penktą klasę kartu su neurotipiškais vaikais.Tačiau pakeliui kyla klausimas: ar tikrai tikslas yra pasivyti?Mokytojų meilė, lūkesčiai ir abejonės susiduria su paprasta, bet svarbia tiesa — šie vaikai turi teisę būti kitokie.--„Pasuk mane“ – itin asmeniškas režisierės A. Jarutytės-Balžekienės debiutas.„Alma, autistiškų vaikų mokytoja, yra mano mama – ir mano pirmoji mokytoja. Tai buvo ir dovana, ir iššūkis. Namuose esi mylima besąlygiškai. Klasėje esi viena iš daugelio. Užaugau klausydamasi jos idėjų – ką ji išbandys mokykloje, kokių priemonių atsineš iš namų ar iš sodo. Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, grįžtu į jos klasę. Kitaip nei anksčiau, tačiau ji vis dar yra mano mokytoja. Ji moko mane besąlygiškai tikėti žmogumi, mylėti ir priimti.“Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.

Artimiausiu metu kino teatruose matysite