Praėjusiais metais kurį laiką vedžiau mentalinės aritmetikos būrelį pradinukams. Į pamokėles vaikščiojo skirtingo amžiaus ir gebėjimų vaikai, o užduotis visiems reikėjo daryti tas pačias. Tada ir supratau, kaip sunku būti geru mokytoju. Ypač dirbant su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių. 2026 metų Andrės Jarutytės-Balžekienės dokumentinis filmas „Pasuk mane“ mus nukelia į autistiškų vaikų klasę prieš numatomus pokyčius penktoje klasėje.
4C klasės mokytojos Alma ir Rasmina rodo mokiniams, kaip pasėti krokus. Tačiau ši klasė neatrodo tradiciškai – Alma stovi prie suolo, o prie lentos sėdi būtent vaikai, kurių yra tik šeši. Kiekviena diena čia atrodo kitaip, o mokiniams sudominti mokytojos pasitelkia kūrybiškas priemones. Su Luku jos kalba švelniai, Mantą – paskatina. Adamą M. suka kėdėje, o Adamą S. apkabina. Tuo tarpu Dija yra savarankiška, o Benas pamoko kitus. Kyla smalsumas, kaip Andrei Jarutytei-Balžekienei pavyko pasiekti tokį klasės atvirumą ir nuoširdumą. Galbūt nieko keisto, jog viena iš vaizduojamų mokytojų, Alma, yra pačios režisierės motina.
Esame įmetami į nesibaigiantį klasės šurmulį, matome vaikams bei mokytojoms kylančius sunkumus. Kai visi eina į laboratoriją, vaikams kyla daug dirgiklių, sunku. Vienu momentu foninis garsas nutyla – girdime tik svarstyklių, ant kurių Lukas deda svarmenis, garsą. Toks smulkus, bet neįprastas kūrybinis sprendimas priverčia mus susitapatinti su jaunuoliu, pajausti jo perspektyvą. Norėjosi ir daugiau panašių priemonių.
Gražiausias filmo momentas – Almos refleksija su Benjaminu prie jo močiutės. Alma aiškiai formuluoja, kokiu berniuko elgesiu džiaugiasi: pagalba, supratingumu, žingeidumu. Ji įvertina netgi sveiką pykčio parodymą. Tada klausia berniuko, kuo džiaugiasi jis. Gražu matyti, kaip Benas reiškia dėkingumą mokytojoms, draugams ir džiaugiasi dėl to, jog niekas ant jo nepyksta. Be vaikų emocinio reguliavimo, moterys palaiko ir viena kitą. Kalbėdama apie nematomą neįgalumą Rasmina apsiašaroja, o Alma priėjusi ją guodžia. Net kaip specialistė Rasmina jaučia spaudimą bei lūkesčius savo mokinius paversti tokiais, kaip kiti. Bet ji pabrėžia, kad to daryti nereikia.
Lietuvoje specialiųjų poreikių vaikams vis dar sunku gauti tokias pačias galimybes, kaip neurotipiniams vaikams – mokyklose dažnai trūksta mokytojų padėjėjų, specialiųjų pedagogų ir tinkamai paruoštų bendrojo ugdymo mokytojų. O autizmą turintiems žmonėms augant įtraukties ištekliai tik mąžta. Todėl reikia švęsti tokias mokytojas, todėl reikia kurti tokius filmus, todėl žiūrėkite filmą „Pasuk mane“ kino teatruose.