Filmo „Robino Hudo mirtis” recenzija – paskutinės legendos dienos

Hugh Jackman‘o įkūnytas Robinas Hudas nėra herojus. Šį teiginį antrina ne tik filmo sinopsis, bet ir pati atidarymo scena. Tarp prašalaitės moters ir susenusio, paskutines savo gyvenimo dienas skaičiuojančio Robino vyksta įtemptas, romia atmosfera padengtas dialogas, puikiai įvaizdinantis pagrindinį veikėją. Scena ne tiek sako, kas jis toks, kiek išsamiai pasako, kas jis nėra. Antiherojus realiai paneigia bet kokias žmonijos nuostatas apie savo legendą, pabrėždamas, kad kiti turėti laikytis nuo jo atokiau, o jei sutiktų, bėgtų neatsigręždami. Netrukus Robinas paprašomas savo seno kompaniono Mažojo Džono (akt. Bill Skarsgård) atsiimti pastarojo ūkį, kuriame apsigyveno svetimi žmonės, įkalinę jo žmoną su dukra. Deja, apie Robino ir Džono sukeltas skerdynes sužino tų gyventojų artimieji ir kaipmat atvyksta atkeršyti. Po brutalios ir sekinančios dvikovos tarp Robino ir vyriausiojo išžudytos šeimos klano tėvo, Robinas lieka mirtinai sužalotas, svyruojantis tarp realybės ir anapus. Tačiau per stebuklą, išgyvena, ir atsiduria tam tikroje skaistykloje, vienuolyno pavidalu, atokioje jūros saloje vidury niekur, kur tampa slaugomas priorės Sesės Brigidos (akt. Jodie Comer).

Nuo šio taško tiek mes, tiek jis, tarsi laukiame neišvengiamos mirties (juk filmo pavadinimas tai žada!). O kol laukiame, stebime tam tikrą legendos gyvenimo savirefleksiją. Robino nuodėmės – gilios žaizdos, dabar jau ryškūs randai, kurių nepaslėpsi, išpirkti tų nuodėmių šis tikrai nesiruošia. Tačiau į tam tikrą „apsivalymą“ veikėjas priverstas žengti, kai gyventi žydinčiuose vienuolyno soduose pasidaro neramu. Dangstydamasis išgalvotu vardu, Robinas saloje aptinka filmo pradžioje išžudytos šeimos palikuonį, grįžusį keršto, taip pat Mažojo Džono dukterį, besislapstančią nuo tos pačios kerštaujančios šeimos, o pačioje salos apylinkėje gyvenantis raupsuotasis slapta žino tikrąją Robino tapatybę.

Filmas puikiai laviruoja tarp brutalumo ir meditatyvios atmosferos, labai primenant Robert Eggers kūrybinį braižą. Tokiu būdu smurtas veikia itin įtaigiai, šaltakraujiškai ir realistiškai. 35 mm juosta nutraukti šiaurės Airijos filmuoti viduramžių vaizdai pakeri nuo pat pirmųjų minučių, o barbarišką esybę įkūnijantis Hugh Jackman, kaip ir dera Loganui, įsilieja į tą aplinką kaip chameleonas. Vienodai taip pat ir nepriekaištingasis Skarsgård‘as, kuris, bent jau man, norėjosi, kad būtų buvęs svarbesnis veikėjas istorijai. Tačiau filmo stiprybė vis dėl to ne vien estetikoje ar žiauriose kovų scenose. Režisierius Michael Sarnoski (sukūręs labai panašų genotipą turintį filmą „Pig“ (2021)) sąmoningai renkasi lėtą pasakojimo tempą, leidžiantį veikėjų vidiniams konfliktams skleistis natūraliai. Nuolat filme juntama mirties, nerimo nuojauta suteikia kiekvienam sprendimui papildomo svorio.

Ar senolis Hudas filmo pabaigoje dvasiškai apsivalo ir „atperka savo nuodėmes“? Ne visai. Tiesą sakant, gana paviršutiniškai ir grubiai surištas šios pagrindinės siužetinės linijos mazgas, palieka dar nemažai klausimų. Aiškaus moralinio atsakymo čia nėra. Mes tarsi paliekami svarstyti, ar apskritai žmogus gali pabėgti nuo savo praeities, ar  kaltės našta vis dėl to nuveda link neišvengiamos destrukcijos. Tačiau kaip ir priklauso tikram folkloro siaubo genų turintiems „A24“ studijos projektams, „Robino Hudo mirtis“ tikrai nepaliks jūsų nusivylusių šia vizualiai ryškia, vietomis barbariškai brutalia, bet kartu ir meditatyvia fikcinės istorijos juosta, kuri išties verčia mąstyti apie filme keliamas idėjas.