Motina Teresė yra Vakarų kultūroje tapusi pasiaukojimo ir geradarystės simboliu. Indijos vienuolyne gyvenanti Anjezė Gonxhė Bojaxhiu įkūrė „Artimo meilės misionierių kongregaciją“, kurios tikslas buvo rūpintis vargingiausiais Kalkutos gyventojais. Už šią pasiaukojančią labdaros veiklą Katalikų Bažnyčia 2016 metais ją paskelbė šventąja. Todėl pradėjusi žiūrėti Teona Strugar 2025 metų filmą „Teresė. Prieš tampant šventąja” (ang. Mother) labai nustebau - šis filmas vizualiai labiau primena siaubo filmą, nei biografinę dramą.
Filmas pasakoja apie septynias Anjezės (būsimosios Motinos Teresės) gyvenimo dienas prieš jai pradedant misionierišką veiklą ir gydant Indijos skurdžius. Padedama ilgametės draugės Agneškos, Anjezė vadovauja vienuolynui ir intensyviai susirašinėja su dvasininkais Romoje, siekdama gauti leidimą savo misijai. Nors ekrane vaizduojamas istorinis laikotarpis, jame ryškiai juntama moderni T. S. Mitevskos režisūrinė ranka.
Filme apstu kontrastų. Vaizde dominuoja šešėliai, tamsios, plikos sienos, religiniai simboliai ir dramatiška šviesotamsa (chiaroscuro), primenanti Renesanso tapybą. Kartu kamera filmuoja vaizdą nuo rankų (ang. Handheld camera) - vaizdas tarsi kvėpuoja, žiūrovas pritraukiamas arti aktorių veidų, kompozicijos tyčia paliekamos netobulos. Tai griauna tvarkingą, renesansinį vaizdą ir leidžia režisierei kalbėti apie šiuolaikines problemas. Garso takelyje skambantys šaižūs elektroninės muzikos garsai filmui taip pat suteikia modernaus pulso, o vienoje įsimintiniausių scenų netikėtai pasigirsta net suomių grupės „Lordi“ sunkiojo roko hitas „Hard Rock Hallelujah“.
Visgi istorinis Motinos Teresės paveikslas nėra vienareikšmis. Pavyzdžiui, 1979 metais atsiimdama Nobelio taikos premiją, savo kalboje ji abortus įvardijo kaip didžiausią grėsmę pasaulio taikai. Būtent ši moralinė dilema tampa filmo branduoliu. Sužinojus, kad jos artima draugė Agniežka pastojo, Anjezė yra priversta permąstyti savo griežtus įsitikinimus. Aktorė Noomi Repace meistriškai kuria komplikuotą personažą – ji vaizduoja Teresę kaip stiprią lyderę, turinčią labai ribotą pasirinkimų laisvę patriarchalinėje visuomenėje.
Anježė nuoširdžiai nori lygybės, gėrio, bet tai suvokia per griežtas katališkas dogmas. Ar įmanoma padaryti išimtį draugei, kurios likimas nuo to priklauso? Ir ką dėl to gali tekti paaukoti?
Šventosios palikimas realybėje vertinamas prieštaringai – ji neretai kritikuojama dėl prastų sąlygų jos įkurtose ligoninėse ar ryšių su diktatoriais bei nusikaltėliais. Režisierė Teona Strugar laisvai remiasi Anježės biografiją, keldama jai pačiai rūpimus, skaudžius šių dienų klausimus.
7.5
73
93%
