Norvegų trilerio „The Trip“ (2021) amerikietiškas perdirbinys pasakoją istoriją apie Daną (akt. Jason Segel) bei Lizą (akt. Samara Weaving): sutuoktinių porą, nelabai aiškiomis aplinkybėmis nusprendusią pasidaryti išvyką namelyje ant ežero kranto. Nors vertėtų galbūt pasilaikyti šią paslaptį paslaptimi, tačiau kadangi filmo anonsai tą tiesiog šaukia – pora siekia vienas kitą nužudyti. Tačiau žudikiška kova tarpusavy tampa tik pradžia, kai šie supranta, kad namelyje yra ne vieni.
Pirmoji filmo pusė išties suteikia aštraus humoro, įtikinamus pagrindinių aktorių Segel bei Weaving pasirodymus, kaustančių, psichologinės įtampos epizodų. Yra ne viena scena, kurios paremtos absoliučiai įtemptu, netgi psichologiškai dviprasmišku Dano ir Lizos dialogu: ar tai apgaulingai ramiu tonu padabinta vakarienė, prie šviežio kepsnio, lauke prie ežero. Kur iš esmės mandagus tonas maskuoja akivaizdžią judviejų tarpusavio neapykantą vienas kitam; vyksta akių kova – kas sakoma, ne tas, kas matyti veikėjų akyse. Kiekvienas žvilgsnis tampa nelyg nebylia grasinimo forma. Ar tai pavyzdžiui būtų scena, vaizduojančią tiesioginę veikėjų akistatą su mirtimi, kur jų dialogas įgauna šaltą brutalumą. Nuostabūs pasirodymai iš Segel ir Weaving abiejuose šiuose epizoduose. Istorija padaro sumanų sprendimą tarnauti naratyvo logikai ir atskleisti tiek Dano, tiek Lizos motyvaciją nužudyti vienas kitą palaipsniui, pasitelkiant „flashback‘us“ / greitus laiko šuolius į praeitį kaip indikatorius istorijos raidos posūkiams bei pačiai veikėjų tarpusavio santykių irimo dinamikai. Tokiu būdu laisvai leidžiant mums palaipsniui rekonstruoti tikrąją jų santuokos prigimtį.
Tačiau, deja, karikatūriški piktadariai, kaip aš juos mėgstu vadinti – užglaisto puikų premisą ir viskas virsta išgyvenimo siaubo trilerio prieš monstrus. Iki tol mes turėjome puikią chemiją tarp dviejų aktorių – kurių puikiai užtenka įtraukiančiai istorijai, iš jų gimstančią absurdo komediją ir nuosekliai vis augančią įtampą, kuri tobulai balansuoja tarp juoko ir realios grėsmės pojūčio. Bet kaip ir kaip bebūtų, kūrėjams įvedus trečiąją šios istorijos konflikto „jėgą“, filmas realiai praranda savo identitetą ir iš subtilios psichologinės dvikovos virsta pernelyg chaotišku žanrų mišiniu, kuriame nebelieka ankstesnio emocinio svorio. Mums tiesiog neberūpi. Veikėjai, kurie iki tol buvo kompleksiški ir nenuspėjami, tampa tik siužeto funkcijomis, o jų dinamika realiai išnyksta žanrinėse klišėse. Įtampa kyla nebe iš veikėjų, o iš dirbtinai eskaluojamų situacijų.
Anot paties režisieriaus Jorma Taccone, filmas susideda iš trijų skirtingų žanrų – pradedame nuo saspensyvios dramos, tada pereiname į psichologinį, o į pabaigą - veiksmo trilerį. Mėgavausi pirmąja šio mišinio dalimi. Tai toli gražu nėra vienas įdomiausių ar originaliausių žanrinių filmų per pastaruosius metus. Pramogą suteikia, vienok.
6.3
92%
73
