2023 metais pasirodęs Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ – jautrus ir atviras pasakojimas apie artumą, ribas ir bandymą suprasti kitą žmogų. Filmo režisierė ir scenarijaus autorė Marija Kavtaradzė kuria istoriją, kuri vengia dramatiškų, romantiniams filmams būdingų, siužeto vingių – vietoje to ji leidžia žiūrovui iš arti stebėti dviejų žmonių santyki tokį, koks jis yra. Filmas pasakoja apie meilę ne kaip idealizuotą, pompastiška jausmą, o kaip apie nuolatinį bandymą susikalbėti, net tada kai atrodo, kad žmonės kalba skirtingomis meilės kalbomis.
Siužetas
Pagrindiniai veikėjai – šiuolaikinio šokio šokėja Elena (akt. Greta Grinevičiūtė) ir gestų kalbos vertėjas Dovydas (akt. Kęstutis Cicėnas) susipažįsta kurčių paauglių šokių užsiėmimuose. Jų ryšys užsimezga gana netikėtai, bet natūraliai: tarp veikėjų greitai atsiranda emocinis artumas, švelnumas ir pasitikėjimas. Vis dėlto ilgainiui ima ryškėti esminė problema: Elena santykiuose ieško ne tik emocinio artumo, bet ir fizinio intymumo, tuo tarpu Dovydas prisipažįsta esantis aseksualus. Šis momentas tampa lūžio tašku ne tik jų santykiuose, bet ir pačiame filme. Elena stengiasi suprasti Dovydą, tačiau jai sunku susitaikyti su mintimi, kad fizinis artumas jam nėra toks svarbus.
Veikėjai ir santykiai
Mano nuomone, vienas stipriausių filmo aspektų – subtilus santykių bei veikėjų pavaizdavimas. Elenos seksualumas nėra pavaizduotas kaip problema ar kažkokia charakterio yda – veikiau tai tampa jos būdų patirti artimą ryšį su kitu žmogumi. Filmas nesiekia šios Elenos savybės paaiškinti ar „išgydyti“, todėl veikėja atrodo tikra ir žmogiška. Dovydas, rodos, visomis jėgomis stengiasi užpildyti šią Elenos dalį, kurios, dėl aseksualumo, negali patenkinti pats. Jis nuolat jos atsiprašinėja, bando prisitaikyti, net pasiūlo Elenai miegoti su kitais žmonėmis, nors akivaizdu, kad iš idėja pačiam Dovydui nepatinka. Elena negali ignoruoti savo poreikių ir nuolatinio nepasitenkinimo, o Dovydas negali tapti žmogumi, kuriuo nėra.
Vaizdas, muzika ir šokis
Didelį vaidmenį filme atlieka garso takelis. Dovydo į gestų kalbą verčiamos dainos tampa ne tik jo darbo dalimi, bet ir savotišku vidinių jausmų atspindžiu. Muzika veikia kaip emocinis tiltas tarp personažų, ji atspindi tai, ko veikėjai nesugeba pasakyti vienas kitam. Ypač gerai tai atspindi link filmo pabaigos esanti baro scena, kurioje April Snow daina „We Fucked It Up“ tarsi iš anksto atspindį tolimesnes santykių peripetijas. Šokis filme taip pat tampa savarankiška kalba: kūno judesiai lyg perteikia Elenos vidinį pasaulį tiksliau nei žodžiai. Dinamiškas operatoriaus darbas (filmo operatorius Laurynas Bareiša) šokio scenose suteikia gyvybės ir emocionalumo – kamera juda kartu su veikėjais, todėl žiūrovas ne tik stebi, bet ir jaučia jų būsenas. Vizualinė filmo kalba išlieka subtili, tačiau labai paveiki. Filme gana daug stambių planų, kurie žiūrovui leidžia stebėti menkiausias veikėjų reakcijas, pajausti nejaukią tylą ar neišsakytus jausmus.
Išvada
Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ išsiskiria ypatingu požiūriu į santykius ir intymumą. Tai filmas, kuris nesiekia šokiruoti ar moralizuoti – jis tiesiog atidžiai stebi žmones ir jų bandymą būti artimais. Dėl įstabios režisūros, puikių aktorių ir subtilios emocinės kalbos filmas dovanoja ilgai išliekanti šiltumo jausmą žiūrovams ir primena, kad sudėtingiausi konfliktai dažnai kyla ne iš blogų ketinimų, bet iš skirtingų žmonių poreikių.
6.3
92%
73
