Filmo „Vėtrų kalnas“ recenzija: ekscentriška forma, o turinys?

„Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering heights) – šių metų Valentino išvakarėse pasirodžiusi romantinė istorinė drama. Ne be reikalo pasirinkta ši data – Emerald Fennell („Perspektyvi mergina“, „Saltburn“) laisvai adaptuoja to paties pavadinimo romaną, kad „atkurtų paauglės mergaitės, skaitančios šią knygą pirmą kartą, jausmą“. Iš tiesų, nemažai filmo kritikos kyla lyginant jį su Emilės Brontės šedevru, tačiau aš to nedarysiu. Visų pirma, gerbdama šį kūrinį kaip atskirą vienetą. Antroje vietoje tikriausiai reikia atskleisti, jog šios knygos nesu skaičiusi. Taigi, panagrinėkime „Vėtrų kalną“ taip, kaip jį pasirinko pavaizduoti kūrybinė filmo komanda.

Siužetas

Kai filmo pradžioje Katerinos tėvas parsiveda namo pamestinuką Hitklifą, jie atranda neįprastą trauką, aplink kurią vystosi filmo siužetas. Dar paauglių veikėjų atsidavimas ir pasiaukojimas dėl vienas kito yra vienas gražiausių šios juostos aspektų. Veikėjams užaugus, Katerina sutinka susituokti su turtingu kaimynu Edgaru Lintonu, nors myli Hitklifą. Taip ji siekia užtikrinti sau ir Hitklifui stabilią ateitį. Įsižeidęs Hitklifas palieka Vėtrų kalną, o apsigalvojusi Katerina neturi pasirinkimo, kaip susituokti su kaimynu. Po šių įvykių personažų santykis stipriai pasikeičia – tyrumą pakeičia degantis pavydas.

Režisūra

Nuo pat pirmų minučių akį patraukia filmo dailė ir kostiumai. Laisvas istorinio laikmečio interpretavimas ir dirbtinis margumas primena tokią estetiką išpopuliarinusį „Netflixo“ serialą „Bridgertoną“. Manau, kad šis stilistinis pasirinkimas puikiai tinka pavaizduoti paauglišką, romantizuotą perspektyvą, kurios siekė Emerald Fennell. Apskritai, labai ryškus jos režisūrinis stilius. Toksiška turtuolių aplinka primena praėjusį režisierės filmą „Saltburn“, kuris stilistiškai ir temiškai labai panašus. Tiesa, abiejuose filmuose forma pralenkia turinį. Nors filmą stebėti smagu, akivaizdu, kad tam tikri veikėjų poelgiai yra skirti tiesiog šokiruoti žiūrovą.

Vaidyba

Retai jaučiu norą komentuoti aktorių vaidybą, tačiau šiame filme labai aiškiai matau kontrastą tarp atliekamų vaidmenų. Jaunesnioji Katerina (akt. Charlotte Mellington) mane sužavėjo savo laukinumu. Ši veikėja elgiasi ganėtinai žiauriai (mėgaujasi kalinio korimu, smurtauja prieš gyvūnus), bet tuo pačiu suprantame, kad tai lemia aplinka, nežinojimas. Matydami jos pastangas būti gerai su Hitklifu (akt. Owen Cooper), norime palaikyti ją ir sirgti už šią porą.

Tuo tarpu vyresnė Katerina (akt. Margot Robbie) prieš ją nublanksta. Nors veikėja išlieka morališkai dviprasmiška, jos žiaurumas atrodo apskaičiuotas arba tiesiog nelogiškas (ir vėl atrodo, jog režisierė tik bando šokiruoti). Panašiai nublanksta ir Hitklifo veikėjas. Jaunystėje jis stojiškas – tylus, bet kovojantis už savo vertybes. Suaugusį Hitklifą vaizduojantis Jacob Elordi primina didžiąją dalį savo vaidmenų („Euforija“, „Priscila“, „The Kissing Booth“) – emociškai smurtaujantį „blogo berniuko“ (angl. fuckboy) prototipą. Atrodo, kad jis netenka visų vertybių ir siekia tik fizinio intymumo. Tuo tarpu smurtaujantį tėvą vaidinęs Martinas Clunesas mane maloniai nustebino. Nors jo veikėjas vienareikšmiškai neigiamas, jis ekrane pasirodo pilnas vidinių dviprasmybių.

„Vėtrų kalno“ marketingas puikiai atskleidžia šio filmo stipriąsias puses – tai aistras žadinantis filmas su patraukliais kostiumais ir daile. Nors jutau didelį potencialą gilesnei istorijai,  emociškai tam tikru momentu veikėjus tiesiog pamečiau. Jie tapo marionetėmis ekscentriškose scenose; grandioziškose, gražiose.