Davido Ayerio išlikimo trileris „Žvėries širdis“ pirmąjį filmo išleidimo savaitgalį sulaukė kritikų bei žiūrovų pasisekimo. Tai išgyvenimo istorija apie į lėktuvo avariją patekusį veteraną ir jo geriausią draugą – kovinį vokiečių aviganį. Tuo tarpu prieš mėnesį pasirodęs Ridley Scotto filmas „Šuns žvaigždynas“, kuriame pilotas su savo šunimi bando išgyventi postapokaliptiniame pasaulyje, turėjo mažesnį pasisekimą. Nors šie filmai turi skirtumų, man pasirodė įdomu, kad jų centre yra vieniši vyrai, kurių gyvenime vienintelę emocinę paramą teikia šunys. Kai siaučia vienišumo epidemija, o vyrų savižudybės atvejų tik daugėja, verta susimąstyti, ar šių filmų panašumai yra tik atsitiktinumas.
Į pensiją išėjęs karininkas Džeimsas, kurį vaidina garsus JAV aktorius Bradas Pittas, yra tipiškas vidutinio amžiaus vyras. Atsiskyręs nuo visuomenės, jis leidžiasi į keliones gamtoje su patikimu šunimi Odinu bei mėgstamo alaus skardinėmis. Skrendant virš nuošalaus Aliaskos ežero, lėktuvas sudūžta, o draugai turi ištverti neapsakomus sunkumus, kad pasiektų civilizaciją.
Filmo pradžioje sutinkame vienintelį kitą veikėją be Džeimso ir Odino – upe keliaujantį Watkinsą (akt. J. K. Simmons). Džeimsas nenoriai su juo bendrauja, priešiškai nužvelgia, kai sužino, jog šis palapinę pasistatė šalia. Po pandemijos pasauliniu mastu byra bendruomenės, socialiniai ryšiai, žmonės tampa emociškai labiau pažeidžiami. Prie to prisideda sparti skaitmenizacija, vartotojiškumas. Šiame filme galima matyti, kad Džeimsas vengia eiti į kontaktą su nepažįstamu žmogumi: galbūt jis pratęs prie vienatvės, kontaktas su kitu žmogumi jam kelia nepatogumo jausmą. Tačiau patekus į pavojų suprantame šio gyvenimo būdo trapumą. Visą likusį filmą, galbūt kaip ir Džeimsas, tikimės ir vėl pamatyti Watkinsą. Ar ne per vėlu?
Apie pagrindinio veikėjo Džeimso gyvenimą daug nesužinome – tiksliau, žinome apie jį tiek pat, kiek apie jo šunį Odiną. Po karinės tarnybos juos kankina PTSS (potrauminio streso sutrikimas), ką mums rodo geltona spalvų korekcija nudažyti prisiminimų kadrai, primenantys televizijos nusikaltimų serialus. Emocinis ryšys sukuriamas per Džeimso ir Odino pasiaukojimą vienas kito atžvilgiu. Kai vienas smarkiai susižeidžia, kitas jį išgelbėja, ir atvirkščiai. Po ilgos kelionės Džeimsas ir Odinas stebi žvaigždes, apimti jausmo, kad dėl vienas kito padarė viską, ką galėjo. Filmo finalas apverčia gerai žinomą filmų su gyvūnais tropą (kliše), jog pabaigoje turi mirti augintinis. Man tai pasirodė kaip labai veiksmingas būdas sugriauti į žmogų orientuotą pasaulėžiūrą ir priminti žiūrovui, jog žemėje esame ne vieni. Tačiau likusi gamta šiame filme nėra vaizduojama su tokiu pačiu rūpesčiu, autonomija ar pagarba. Filmo antagonistai yra meška, vilkai, krioklys ar gamta plačiąja prasme. Empatija, suteikta Odinui, nėra skiriama kitoms būtybėms**,** kas galbūt teisingai atspindi mūsų požiūrį į gyvūniją: Vakarų pasaulyje įstatymiškai „žmonių geriausi draugai“ šunys turi daugiausiai teisių.
Man šie filmai yra apie kančią ir gyvenimo neįveikiamumą vienišam, atsiskyrusiam ir izoliuotam žmogui. Pats Higas, būdamas vienas, kontempliuoja savižudybę, o Džeimsiui išsigelbėti nepavyksta. Kartu žvaigždes stebėjo ir Higas su Kasparu – „Šuns žvaigždyno“ veikėjai. Šio filmo pabaiga akcentuoja bendruomenės svarbą kovoje su izoliacija bei vienišumu, nors nežinau, ar labai įtikinamai. Atrodo, kad pats režisierius visiškai netiki savo sukuriama bendruomene – galbūt mums ją jau darosi sunku įsivaizduoti.
„Žvėries širdis“ yra įtemptas, bet ganėtinai banalus filmas. Nors jame vaizduojami šilti vyro ir šuns santykiai, jis kalba apie giliai vienišą žmogų. Įdomu, kad tai antras panašaus siužeto filmas, pasirodęs kino teatruose per trumpą laiką.
99%
6.4
83
