Nuo pat šio filmo pasirodymo 2001 metais Kanų festivalyje, Davido Lyncho „Malholando kelias” (ang. Mulholland drive) sulaukė pačių įstabiausių ir pačių bjauriausių žiūrovų reakcijų. Kaip ir dažnai pasitaiko, laikas parodė šio filmo svarbą kino istorijoje. Šiuo metu „Malholando kelias” yra pelnytai įrašytas į “Sight & Sound”, “Cahiers du Cinéma” ir “Los Angeles Film Critics association” svarbiausių XXI a. filmų sąrašus. Eilini kartą žiūrėdama šį filmą susimąsčiau apie neigiamus filmo įvertinimus. Manau, kad filmo unikalumas kyla iš to, jog Davidas Lynchas su kūrybine komanda meistriškai naudoja priemones, kurios dažnai asocijuojasi su „blogu” kinu.
Kalbėdama apie „prastą” kiną, aš apibūdinu kino kalbos priemones, kurios dažnai yra kritikuojamos kino kritikų ar žiūrovų, pavyzdžiui: nerealistiški vizualiniai efektai (VFX), paviršutiniški dialogai, neaiškus siužetas. Visa tai naudojama šiame filme.
„Malholando kelias” prasideda labai neįprastai. Matome prastai iš žalio ekrano iškirptas žmonių figūras, kurios šoka violetiniame fone. Tokio vaizdo negalime pamatyti tikrame pasaulyje. Bet tai ir nėra tikras pasaulis. D. Lynchas (o gal montažo režisierė?) nuo pat pirmos scenos mus sąmoningai nukelia į sapnišką, tiksliau košmarišką, pasaulį. Kaip atviri ir dosnūs žiūrovai, mes turime priimti žaidimo taisykles. Filmas seka Betę, jaunąją aktorę, kuri atsikrausto į Holivudą tapti kino žvaigžde, bei Ritą, po avarijos amnezija susirgusia moterimi, kuri atklydo į Betės namus. Naujos draugės aiškinasi Ritos ir Holivudo gyvenimo paslaptis, tuo tarpu protarpiais matome scenas iš tarsi atsitiktinų Holivudo gyventojų kasdienybės. Ši kasdienybė persmelkta paslapties, jaučiama tamsi ir pavojinga jėga, kuri šiuolaikiniai auditorijai primena žymaus Holivudo prodiuserio Harvey Weinstein nusikaltimus.
Keistoki ir šio filmo dialogai. Kūno kalba ir žodžiai dažniausiai visiškai atitinka vienas kitą, todėl nesukuria papildomų reikšmių. Tai nėra būdinga tikram gyvenimui, kuriame žmonių pokalbiai yra subtilūs, turi potekstę. Tačiau kaip jau išsiaiškinom, Davido Lyncho nedomina realybės atkartojimas. Iš pažiūros paviršutiniški dialogai ir dramatiška vaidyba kuria įtampą, o perdėtas šypsenas galima suprasti kaip Holivudo kritiką. Juk režisierius kalba apie blogį, kuris tvyro iš išorės tobuliame mieste. Be to, filme daugiasluoksniškumas kuriamas kitomis priemonėmis. Tai priveda prie mano sekančio aspekto.
Šiame filme nėra aiškaus siužeto, nuoseklaus priežasčių ir pasekmių santykio. Nors įvykiai vyksta emociškai nuosekliai, jie gali pasirodyti atsitiktinai pasirinkti. Filmo eigoje linijinis naratyvas yra sulaužomas ir siužetą sekti tampa sunku. Emocija yra svarbesnė už konkrečius įvykius. Neaiškumas leidžia žiūrovui laisvai interpretuoti siužetą, dėl to šis filmas gausiai aprašytas ir analizuojamas spaudoje bei internete. Tikri šio filmo gerbėjai pasakytų, kad tai yra esminis „Malholando kelio” pliusas.
Nors aš D. Lyncho filmą lyginu su „blogu” kinu, tai toli gražu nėra neigiama kritika. Man atrodo, kad „Malholando kelio” grožį kuria unikali kino kalba, kuri pilnai atskleidžia filmo temą bei sukuria įtaigią atmosferą. Taigi, kino kūrėjai turėtų eksperimentuoti su įvairiomis kino kalbos priemonėmis, net jei jos turi neigiamą reputaciją.
31%
8.5
88
