Ta tyla, kai kino salėje skruostais krenta ašaros, kai žmonės atpažįsta save didžiąjame ekrane ir gali susitapatinti su daugiasluoksniais veikėjais, tai yra būtent „Sentimentali vertė“. Jau pirmose filmo minutėse, kai pasigirsta stebuklingai sapniška Terry Callier daina „Dancing girl“, pamatome miesto vaizdus, žmones, pagrindinį namą - jau nuo pat pradžių filmas sukuria emociją, kurią išlaiko viso jo metu. Dėmesys skiriamas jausmams, išgyvenimams, bet svarbiausia žmogiškumui, o veiksmas seka iš paskos.
2025 metais išleistas norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas - „Sentimentali vertė“ (angl. „Sentimental value“), žaibiškai paplito po festivalius ir susižėrė net 72 apdovanojimus, iš kurių vienas buvo Oskaro statulėlė. Filmo siužetas lydi teatro aktorę Norą (akt. Renate Reinsve), kuri po ilgo laiko susitinka su tėčiu (akt. Stellan Skarsgård) per mamos laidotuves. Mes stebime, kaip tėčio Gustavo grįžimas į Noros ir jos sesers - Agnes (akt. Inga Ibsdotter Lilleaas) gyvenimą, iššaukia prisiminimus. Filmas paliečia sesių vaikystę - tėvų barnius, meilę ir juoką, tėčio dingimą. Žiūrovas visą tai išgyvena per pačią sentimentaliausią formą - namus. Tai vieta, kurioje sesės užaugo, kur juokėsi ir verkė praėjusios kartos, o galiausiai, kur vėl susitiko Nora ir tėtis. Jis grįžta su pasiūlymu Norai vaidinti jo filme ir tikslu atgaivinti ryšį. Kyla klausimas, ar jam tai pavyks, o gal šie komplikuoti santykiai jau nebeverti atstatymo?
Tėčio ir dukros ryšys, tai varomoji filmo jėga. Paliečiamas ganėtinai dažnai internete girdimas terminas „daddy issues“ (lt. tėčio kompleksas), kuris nusako išsivysčiusias problemas dėl tėčio nebuvimo, šaltumo ar neigiamų patirčių su juo vaikystėje. Tačiau filmas fokusuojasi ne tik į to pasėkmes, bet ir sunkumus bandant atkurti ryšį. Šiuo atveju yra pasitelkiama meno forma - Gustavas yra kino režisierius, bandantis grįžti į didžiuosius ekranus su nauja filmo idėja, kurios pagrindinį vaidmenį pritaiko būtent savo dukrai - Norai. Šis išsireiškimas, tai savotiškas Gustavo meilės ir dėmesio parodymas, noras pažinti dukrą iš naujo ir užmegzti ryšį. Bet laiko atgal neatsuksi, todėl jiems tenka perlipti save ir bandyti užmiršti sunkią praeitį.
Įdomu tai, jog šis filmas originaliai yra dviejomis kalbomis - Norvegų ir Anglų. Tai gan neįprastas režisieriaus sprendimas, kuris buvo priimtas dėl Rachel Kemp (akt. Elle Fanning) vaidmens, kaip iš Holivudo atvykusios aktorės. Stebint kaip jos rolė bei kalbos barjeras paveikia kitus personažus. Toks dviejų kalbų kratinys tik dar lengviau leidžia suprasti, kas iš tiesų yra tikra, o kas ne.
Galiausiai, tai filmas kalbantis apie jausmus ir žmonių ryšį, bet tuo pačiu ir vadinamąją „traumą“, kuri perduodama skirtingai iš kartos į kartą. Bei kaip tai paveikia žmones, kaip juos suformuoja ir kaip priverčia priimti skirtingus gyvenimo pasirinkimus. Labai gražu ekrane matyti atpažįstamus veikėjus, su jais susitapatinti ir išjausti istoriją kartu. O įspūdį palieka ne tik kompleksiški personažai, bet užburiantis garso takelis ir svajingi Oslo kampeliai.
- su meile, VP
7.7
72
94%
