Filmo „Šerifui šakės“ recenzija - šūviai pro šalį

Beno Wheatley‘io režisuota kriminalinė veiksmo komedija „Šerifui šakės“ pasakoja istoriją apie naujai į Minesotos valstijoje esantį Normalo miestelį atvykusį šerifą Ulisą (akt. Bob Odenkirk). Ulisas šias pareigas priima laikinai – vos mėnesiui, pakeisdamas paslaptingomis aplinkybėmis neseniai mirusį šerifą Gandersoną. Iš pirmo žvilgsnio, Normalas, kaip ir pranašauja pavadinimas, niekuo neįprastas vidurio vakarų Amerikos miestelis: mažas, jaukus, draugišką bendruomenę turintis ir, iš pažiūros, saugus. O ir pati darbo pozicija žada Ulisui išsvajotą atotrūkį nuo jo neramios praeities įvykių ir galimybę pagaliau gyventi ramios rutinos gyvenimą. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad tokia miestelio kasdienybė – tik dangstis, slepianti kur kas pavojingesnę ir chaotiškesnę miestelio realybę. Labai greitai idiliškas, snieguotame užkampyje įsikūręs rojus, kuriame, Ulisas mano, laikas praeis kaip per sviestą, pavirsta visišku košmaru. O kai pavojus Uliso gyvybei tampa vis realesnis, jis ima suvokti, kad pasirinktas tokiai avantiūrai būtent jis – neatsitiktinai.

Šio filmo scenaristas bei pagrindiniai prodiuseriai – „Džono Viko“ bei dukterinės „Niekas“ frančizės įkūrėjai, jau daugiau nei dešimtmetį puoselėdami pašėlusį, fizinio smurto ir kulkų lietumi varvantį veiksmo filmų požanrį. Šio archetipas – labai lengvai perkandamas: pusamžis vyras, savo srities profesionalas nesavo noru įsukamas į požeminį mafijos pasaulį, kur vyrauja nuolatinė sumaištis, grėsmė ne tik pačiam, bet ir jo pažįstamiems, kuriais dažnu atveju net negalima pasitikėti. Tokiuose filmuose pagrindinis veikėjas iš pradžių tarsi miega, yra komfortabilioje, nekaltoje ir įtampos nekeliančioje egzistencinėje terpėje. Tačiau situacijai staigiai paaštrėjus, labai greitai paaiškėja, kad tai tėra maskuotė, ir šis puikiai geba apginti save bei kitus, ir tai daryti su dideliu trenksmu, „samdomo žudiko“ stiliumi: šaltai, metodiškai, nuolat išlaikydamas kontrolę. Tačiau kuo šios siužetinės ašys skiriasi nuo „Normalo“, tai yra pagrindinio veikėjo nekompetencija situacijoje, į kurią jis patenka. Ulisas – paprastas teisėsaugos darbuotojas, paprasčiausiai atsidūręs netinkamoje vietoje ir netinkamu metu. Jis geba pakovoti už save, tačiau tai daro gerokai grubiau ir negrabiau nei ponas „Niekas“ – be precizikos, dažnai pasikliaudamas vien sėkme. Dėl to filmas labiau krypsta į komedijos ir melodramos pusę, o ne į gryną, stilizuotą veiksmo trilerį.

„Šerifui šakės“ tikrai nesuteiks tokios pačios atmosferos nei minimų veiksmo filmų siužetai. Jame nėra realios rizikos, išraiškingų veikėjų, veikiau karikatūriški piktadariai, funkcionuojantys kaip marionetės. O ir šių kai kuriais atvejais per daug, nes vieni filme užsilieka ilgiau pasakyti vieną kitą generinį veiksmo trilerio „one-liner‘į“ arba pildyti mūsų taures nuobodžiu ekspoziciniu dialogu, o kiti, taip pat greitai kaip ir pasirodo, taip pat greitai ir žūsta nuo netikėto šratinio šautuvo šūvio į tarpuakį. Filmas nori būti smagus, stilistiškai ir dramaturgiškai kompaktiškas, juokingas, tačiau jam nepavyksta. Panašiai stringa ir bandymas suderinti kelis žanrus vienu metu – neo-vesterną, odę aštuntojo dešimtmečio Holivudo kriminaliniams trileriams ir juodąją komediją. Veikėjai neišpildyti, siužetiniai posūkiai nelogiški, esminės paslapties atskleidimas neateina kaip kokia nors staigmena ar siurprizas. Mums nesvarbu. Tai filmas, kurį matėme šimtus kartų anksčiau ir dar geriau. Jame „show, don‘t tell“ principas neegzistuoja, o visa informacija žiūrovui pateikiama tiesmukai per dialogus, nepasitikint vizualinėmis pasakojimo galimybėmis.

Iš dešimčių kitų originalių filmų šiuo metu rodomų kino teatrų repertuare, nerekomenduojame leisti savo pinigus būtent šiam. Vietoje to, labai siūlome sugrįžti į kur kas geresnį ir žymiai juokingesnį šio filmo variantą – to paties Bobo Odenkirk‘o įkūnytą poną „Nieką“ (2021).