Ar įsivaizduojate, ką gali padaryti “mentas”, prisišniaukštęs “kokso”? Vienintelis nusikaltėlis, kurio neįmanoma pagauti, yra… jis pats.
Tai – ne tipiškas trileris apie policininkus. Sako, kad kino juostoje užfiksuota, kaip Nicolas Cage’as iš tiesų… uostė kokainą! Viskas tam, kad kuo realistiškiau suvaidintų į narkotikus vis labiau klimpstantį policininką, kuris tirdamas žiaurią žmogžudystę vis sunkiau skiria realybę nuo haliucinacijų. Veiksmo vieta: magiškasis Naujasis Orleanas. Laikas: iš karto po uragano Katrina.
Kaip ten buvo su tuo kokainu, žino tik kultinis režisierius Werneris Herzogas (“Žmogus-grizlis”). Jis garsėja kaip maniakas, sugebantis išspausti iš savo aktorių daugiau, nei bet kuris kitas režisierius. Nenuostabu, kad kritikai “Blogą policininką” vadina geriausiu Nicolo Cage’o dešimtmečio filmu – jiems filmas priminė Quentino Tarantino ir brolių Coenų stilių. Tai ne tik žiauri ir tikroviška istorija – joje netrūksta žaismingumo, iracionalumo, netgi – humoro.
N. Cage’as filme – policijos detektyvas, laisvai interpretuojantis įstatymą. Jis vienodai aistringai tiria žiaurų nusikaltimą ir ieško dar vienos dozės, kuri padeda numalšinti stiprų nugaros skausmą. Nepamainoma intuicija apdovanotas detektyvas išsitraukia ginklą dažniau nei policijos ženklelį. Jo ir taip ne rožėmis klotą kelią dar labiau komplikuoja santykiai su aukštos klasės prostitute (ją vaidina seksualioji kubietė Eva Mendes, pasirodžiusi su Nicolasu Cage'u fantastiniame veiksmo trileryje “Tamsos baikeris”). Palaipsniui jų istorija vis labiau įsuka į aistros ir pavojų verpetą…
Dokumentiniuose filmuose ištreniruota režisieriaus W. Herzogo akis žymiai giliau pažvelgia į brutaliu žiaurumu persmelktą tradicinį policininkų ir narkomafijos gangsterių trilerį. Jis detaliai fiksuoja uragano Katrinos suniokoto Naujojo Orleano aplinką ir atskleidžia sukrečiantį nuo gamtos stichijos nukentėjusių žmonių gyvenimą. Režisieriaus karjera tampriai susijusi su laukine gamta, tad ir čia kamera netikėtai nukrypsta į… aligatorių ar egzotiškas iguanas. Beje, pastarosios tapo neatsiejamais “Blogo policininko” personažais ir įsiminė daugeliui žiūrovų.
Werneris Herzogas nepamiršta, kad bet kokiam kinui reikia žaismingumo, todėl dialogus paįvairina sarkastišku juodu humoru, o veiksmą – absurdiškai juokingomis situacijomis. Rezultatas: kino šedevras – tiek pat liūdnas, kiek ir maniakiškai linksmas.
95%
7.1
89
