1965 m. „Auksinio liūto“ apdovanojimas XXVI Venecijos festivalyje;
1966 m. „Sidabrinės juostos“ apdovanojimas Armandui Nannuzzi už geriausią nespalvotos juostos operatoriaus darbą.
Po daugelio metų Sandra (Claudia Cardinale) grįžta į savo gimtąjį Volteros miestą, kur miesto savivaldybei ketina padovanoti šeimos rūmų parką. Šis turėsiąs tapti jos tėvo – nacių deportuoto ir koncentracijos stovykloje mirusio garsaus žydų mokslininko - vardu pavadintu viešuoju miesto parku. Sandrą atlydi jos vyras Endriu (Michael Craig), kuriam smalsu susipažinti su jo žmonos jaunystės aplinka. Atvykėliai namuose randa Sandros brolį Džianį (Jean Sorel), jau kurį laiką gyvenantį chaose ir besiviliantį išgarsėti savo autobiografiniu romanu. Endriu taip pat susipažįsta su rimtų psichinių sutrikimų turinčia ir klinikoje gydoma Sandros motina bei su Džilardoni – antruoju šios moters vyru. Endriu pamato, kad šeima apsėsta tėvo atminimo, dėl kurio mirties Sandra kaltina jau kurį laiką motinos meilužiu buvusį ir tėvą slapta išdavusį patėvį. Tačiau pastarasis atsikerta, kad Sandra ir Džianis šiuo negarbingu šmeižtu siekia nuslėpti juos pačius slegiančią kaltę dėl judviejų iškrypusių santykių. Endriu, po šio šiurpaus akibrokšto, išvyksta iš miesto ir palieka Sandrą vieną spręsti sumaištingos situacijos. Sandra bando kalbėtis su broliu, bet šis ją ima šantažuoti grasinimais nusižudyti. Mergina nusprendžia galutinai nutraukti ryšius su praeitimi ir susigrąžinti vyro pasitikėjimą.
71
