Šiuolaikinio Afganistano grožis ir vargas atgimsta poetiškoje ir epinėje kino istorijoje, kurią jums papasakos Irano režisieriaus Mohseno Makhmalbafo jauniausioji duktė Hana. 19-metė mergina ryžosi savo scenarijų realizuoti Bamiano miestelyje, kuris iki 2001-ųjų garsėjo dvejomis didingomis Budos skulptūromis. VI amžiuje oloje pastatyti 53 metrų aukščio unikalūs meno šedevrai absoliučiai niekam netrukdė, kol čia neatvyko negailestingieji Talibano kovotojai. Osamos Bin Ladeno užgaidą vykdęs Mullah Mohhamedas Omaras įsakė apkaišioti abi skulptūras dinamitu ir jas susprogdinti.
Filmas prasideda ir baigiasi Afganistano kultūros brangenybės griovimo procesą užfiksavusiais dokumentiniais kadrais, tačiau tarp jų autentišką dokumentiką pakeičia vaidybinis kinas. Nuo pat pirmųjų kadrų jaunosios režisierės kūrinys pribloškia autentiškumu ir nustebina vietinių vaikų sukrečiančia vaidyba. Iki susitikimo su Makhmalbafų klanu mažieji aktoriukai niekuomet nebuvo matę kino kameros, neturėjo galimybių apsilankyti kino teatre ir neturėjo jokios praktikos, bet sugebėjo įtikinamai perteikti scenarijaus esmę. Jie kviečia patirti egzotišką ir šiurpinančią kelionę pas nuniokotoje teritorijoje gyvenančius vaikus, kurių pasaulėžiūrą ir mąstymą nenumaldomai veikia kruvinas smurtas ir nesibaigiantis karas.
Jaudinančių įvykių centre atsiduria charizmatiškoji mergaitė Baktay (ją stulbinančiai vaidina neprofesionali aktorė Nikbakht Noruz), kuri trokšta lankyti netoliese už upės atsidariusią mokyklą. Jau pačioje pradžioje užsisvajojusiai mergaitei tenka susidurti su skurdžia šeimos padėtimi ir mamos abejingumu. Dar nepriėjusi iki mokyklos suolo ji turi išlaikyti sudėtingą matematikos egzaminą, kai turguje mėgina parduoti pavogtus kiaušinius, kad už gautus pinigėlius galėtų nusipirkti sasiuvinį ir pieštuką. Pakeliui nuoširdžiajai Baktay dar prireiks įveikti simbolinę niekieno žemės teritoriją, kurioje netikrais automatais ginkluoti bendraamžiai berniukai žaidžia karą ir grobia įkaitais "amerikiečių šnipus".
Metaforišką kūrinio pavadinimą sugalvojo režisierės tėvas Mohsenas Makhmalbafas ("Kelias į Kandaharą"). Didingų istorinių skulptūrų susprogdinimą jis aiškina poetiškai: netgi Budos statuloms pasidarė gėda dėl nekaltus taikius žmones kankinantį smurtą ir šiurkštumą, kad jos paėmė ir sugriuvo. Filmas jausmingai užkabina skaudžiausias šiandieninio Afganistano temas: skurdą, neraštingumą, karo nualintą pasitikėjimą, susitaikymo būtinybę, reintegraciją į visuomenę ir tragišką žmogiškų sielų tuštybę. 2007-ųjų San Sebastjano kino festivalio didžiuoju žiuri prizu apdovanota Hana Makhmalbaf yra ištikima neorealistinio kino tradicijoms ir absoliučiai visas scenas filmuoja judančiomis kameromis be štatyvų. Pagrindinės herojės tyrumas ir patiriami sunkumai įtikinamai iliustruoja Afganistano problemų sudėtingumą, o karą nekaltai žaidžiantys berniukai provokuoja palyginimus su Talibano kovotojų negailestingumu.
7.7
100%
83
