Režisierė nuolatos žavėjosi debesimis. Kur bevažiuodavo, visuomet juos fotografuodavo ar filmuodavo. Tad visą šią medžiagą ji nusprendė panaudoti savo naujai idėjai – filmui apie debesis, nieko kito nesitikėdama iš žiūrovų, kaip tik jiems patiems leistis į savas svajones, pasinerti į laimę, džiaugsmą, ar priešingai, į melancholiją, vienatvę, nerimą. O pasakojama istorija – jos pačios laiškai savo sūnui, suteikiantys filmui subtilumo.
Vos gimusią mergaitę tėtis, buvęs Neapolio meras, pavadino sirenos, paverstos įstabiu miestu, garbei. Dieviškajai Partenopei lemta įkūnyti nenugalimą, vedantį iš proto, kurstantį vitališkas aistras jaunystės žavesį. Ji – tarsi miražas, prisiminimai apie kažkada patirtus džiaugsmus ar tragedijas. Partenopė – gyvas nesugrąžinamos praeities atspindys mieste, kurio grakštus siluetas, neaprašomas grožis labiausiai išryškėja žvelgiant iš Kaprio salos, prabangios vilos.
8.6
100%
4.4
47%
7.2
85%
