Kinematografinį pasigerėjimą ir norą, kad jis niekuomet nesibaigtų sukeliantis filmas „Didis grožis", šiemet rodytas konkursinėje Kanų festivalio programoje primena Federico Fellini „Saldų gyvenimą" (it. „La Dolce Vita", 1960), o įtakingiausi pasaulio kino kritikai nevengia jo pavadinti įsimintiniausiu festivalio filmu.
Džepas Gambardella (akt. Toni Servillo) - apatiškas ir nusivylęs 65-erių rašytojas ir žurnalistas, kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorius, mechaniškai priimantis jam skirtus komplimentus. Jis - pražilęs turtuolis - intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas, gebantis džentelmeniškai asistuoti moteriai ir pagirtinai išreikšti užuojautą laidotuvėse. Ciniška? Galbūt. Tačiau širdyje Džepas - nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir tuštybe.
Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose ir šiuolaikinio meno performansuose Džepas pasirenka įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje vyras bando suvokti kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.
Svaiginančiame, Amžinojo miesto grožį šlovinančiame filme netrūksta Feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, persipinančių su intelektualiomis diskusijomis. Neabejotinai gražiausias metų filmas į kino ekranus Lietuvoje įžengs jau spalio 4-ąją.
95%
7.1
89
