Nors Saros Bernar vardas šiais laikais nėra itin plačiai žinomas, savo laiku ši prancūzė, užsitarnavusi „dieviškosios“ vardą, buvo tikra teatro žvaigždė, viena pirmųjų pasaulyje kino aktorių ir viena pirmųjų pramogų pasaulio įžymybių.
Pomėgį būti dėmesio centre mergaitė pademonstravo dar vaikystėje, kuomet, besimokydama religinėje šv. Augustino vienuolių mokykloje, surengė tikras katalikiškas laidotuves – su procesija ir maldomis prie kapo – savo mirusiam driežui. Sara dažnai vaidino mokykliniuose pastatymuose, o suaugusi greitai tapo pagrindine aktore ir rimtų teatrų scenose.
Savo šlovės viršūnėje, XIX-XX a. sandūroje, S. Bernar žavėjo žiūrovus Paryžiaus ir kitų Europos sostinių teatrų scenose, vaidindama ne tik moterų, bet ir vyrų personažus – pavyzdžiui, su didžiuliu pasisekimu yra suvaidinusi Hamletą. Ji taip pat nuolat šokiruodavo visuomenę drąsiais pareiškimais ir to meto požiūriu skandalingais poelgiais bei žavėjo savo amžininkus gaivališka energija ir neprilygstama charizma. Viktoras Hugo liaupsino jos talentą ir balso tyrumą, Oskaras Vaildas ją vadino „neprilygstamąja“, o Markas Tvenas rašė, kad „pasaulyje yra penkių tipų aktorės: blogos, gražios, geros, nuostabios ir Sara Bernar“.
1915 m. aktorei buvo amputuota dešinė koja. Atsisakiusi ir protezo, ir ramentų, S. Bernar ir toliau ne tik vaidino teatre, bet ir rengė pasirodymus Pirmojo pasaulinio karo kariams. Į sceną moterį įnešdavo specialiai jos pačios sumodeliuotais neštuvais, o spektaklių scenografija buvo pakeista taip, kad aktorei nereikėtų vaikščioti ar stovėti. Praktiškai iki pat savo mirties 1923-ųjų kovo 26-ąją S. Bernar gastroliavo po Prancūziją ir teikė džiaugsmą žmonėms. Palydėti aktorę į paskutinę kelionę susirinko apie 30 tūkstančių žmonių.
Biografinė drama „Dieviškoji Sara Bernar“ Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti birželio 20 dieną.
60%
72
