FILMAS NOMINUOTAS GERIAUSIO 2001 METŲ EUROPOS FILMO APDOVANOJIMUI
Ar kalėjimai gali vadintis “pataisos institucijomis”?
Planuotas dviejų savaičių psichologinis eksperimentas tragiškai baigėsi jau po šešių dienų…
Sukrečianti istorija išsamiai atpasakojanti garsųjį 1971 m. Stanfordo (JAV) universiteto mokslininkų vykdytą “Kalėjimo eksperimentą”, jo eigą ir labai netikėtus rezultatus.
Juostos veiksmas vyksta mūsų dienomis. Pagrindinis herojus, taksistas ir laisvai samdomas populiaraus žurnalo darbuotojas Tarekas (akt. M.Bleibtreu). Netrukus, kaip ir kelios dešimtys kitų vyrų, laikraštyje jis randa skelbimą, kuriuo savanoriai už pinigus (4000 DM) kviečiami dalyvauti grupės mokslininkų vykdomame kalėjimų darbuotojų ir kalinių psichologijos tyrime. (Beje, tikrojo “Stanfordo eksperimento” dalyviai sutiko dalyvauti už 15 dolerių per dieną). Po elementarios atrankos sveiki, stabilios psichikos vyrai dviems savaitėms “pasodinami” į dirbtinį kalėjimą. Ištisą parą stebimi užsakovų, 12 eksperimento dalyvių tampa “kaliniais”, kiti 8 - “prižiūrėtojais”. Tarekui tenka “kalinio Nr. 77” vaidmuo. Drauge jis yra ir aktyvus stebėtojas, eksperimento peripetijas stebintis akiniuose įmontuota vaizdo kamera. Nuo pat pirmos dienos vyrai iš gatvės suskyla į priešiškas stovyklas. Su pažeminimais nelinkęs taikstytis jaunuolis tampa “savųjų” lyderiu ir kaipmat užsitarnauja su kiekviena diena žvėrėjančių “prižiūrėtojų” neapykantą. Vyrai akimirksniu įsijaučia į vaidmenis, ima pamiršti esą tik žaidimo dalyviai ir, svarbiausia, žmonės… Kaukės virsta veidais. Eksperimentas suka neprognozuota linkme, kol galiausiai apskritai netenka kontrolės. Nr. 77 išlieka savimi ir maištauja. Jėgų jam įkvepia laisva siela ir keista meilė nepažįstamajai.
Atrodytų, ką reiškia 5 dienos improvizuotame kalėjime? Deja, jie irgi taip galvojo. Bandos jausmas, noras išsiskirti, dominuoti ar įrodyti savo pranašumą daro savo.
6.4
65%
66
