Respektabilių prancūzų buržua atžala šešiolikmetis Enzo renkasi statybininko amatą. Dienas jis leidžia dirbdamas sunkų darbą ir bendraudamas su kitos socialinės klasės žmonėmis. Vaikinas nepaiso tėvų rodomo nepasitenkinimo dėl jo pasirinkimo, ignoruoja lūkesčius. Statybų aikštelėje paauglys sutinka vyresnius kolegas iš rytų Europos, ir vienas iš jų, Vladas, tampa jam ypatingai artimas. Šis susitikimas keičia vaikino požiūrį į supantį pasaulį ir savąją tapatybę. Pagrindinė filmo tema yra jaunuolio branda bei subtilia vaidyba ir kino kalba atskleistas dviprasmiškas, įtampos sklidinas Enzo ir Vlado ryšys. Filmas yra ne tik ironiškas europietiško elito burbulo komentaras, bet ir korektiškas žvilgsnis į žmones, esančius toli nuo karo Ukrainoje, tačiau nuolat jaučiančius esą jo dalimi ir turinčius priimti svarbius asmeninius sprendimus.
Auksinės palmės šakelės laureatas („Klasė“, 2008) režisierius Laurent Cantet, nepaisydamas sunkios ligos, visas jėgas skyrė filmui „Enzo“, tačiau mirtis buvo greitesnė. Filmą ėmėsi pabaigti kolega ir bičiulis, kelių filmų bendraautoris Robin Campillo. „Sakiau Cantet, kad negaliu tapti juo, bet padarysiu geriausia, ką galiu“, – sakė Campillo, pavadinęs filmą ilgos judviejų draugystės kulminacija.
Filmas atidarė Kanų kino festivalio programą „Dvi režisierių savaitės“". Prie šio projekto prisidėjo daug garsių kino žmonių: Jacques Audiard, broliai Jean-Pierre ir Luc Dardenne ir daugelis kitų.
7.2
