Tai nepakartojama istorija apie tai, kad meilė, šeima ir viltys yra nenugalimos
Pagrindinį vaidmenį sukūrė italų komikas Roberto Benigni ir buvo pripažintas geriausiu metų aktoriumi JAV kino meno akademijos. Ši juosta taip pat gavo “Oskarus” už geriausią draminio žanro muziką ir geriausią užsienio filmą.
“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus.
Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę: jis pasako sūnui, kuriam patinka žaisti žaisliniais tankais, kad viskas, kas yra aplinkui – barakai, sargybiniai, kaliniai ir priverstinis darbas yra toks žaidimas, kurio laimėtojas gaus tikrą tanką. Tokiu būdu tėvas apsaugo sūnų nuo žiaurios ir karčios realybės. Filmo autorius perša mintį, kad net tokioje vietoje kaip Osvencimas žmogaus siela gali triumfuoti.
Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai vienas geriausių šių laikų filmų. Naujas požiūris į holokausto temą pelnė iki tol mažiau žinomam Roberto Benigni tarptautinį pripažinimą. Filmas taip pat apdovanotas aštuoniais itališkais Oskarais, Kanų kino festivalio “Auksine palmės šakele”, Europos kino meno akademijos “Felixo” prizu.
