Ant audringo kalno kažkur Argentinoje iš niekur atsiradęs Simonas prisijungia prie pasiklydusios jaunuolių su psichiniais ypatumais grupelės. Jis natūraliai įsilieja į naujų draugų bendruomenę ir jaučiasi atradęs tikruosius namus, tačiau netrunka, kol vaikino laimę sudrumsčia pasirodžiusi motina, aiškinanti, kad Simonas negalios neturi. Kad ir parvežtas namo, vaikinas vis ieško galimybių grįžti ten, kur jaučiasi savimi – kartu su naujais draugais jam nereikia dėvėti jokių kaukių, būti šauniu sūnumi, jaudintis, kas ir ką apie jį pagalvos, nes čia egzistuoja tik tikros emocijos, nesuvaidinti jausmai, tikra draugystė ir, svarbiausia, Simonas šiame pasaulyje jaučiasi absoliučiai saugus.
Debiutinis Federico Luiso pilnametražis filmas 2024 m. apdovanotas Kanų „Kritikų savaitės“ pagrindiniu prizu. Pasak paties kūrėjo, visi jo lig šiol sukurti trumpametražiai buvo idėjų ir bandymų rinkinys, nugulęs į „Simoną nuo kalno“. Šią nepaprastai jautrią jauno žmogaus studiją ieškant atsakymų, kodėl vaikinui geriau gyventi su „kitokiais“, režisierius sukūrė po to, kai kurį laiką dirbo įvairių psichinių ypatumų turinčio jaunimo mokykloje, tad neprofesionalūs aktoriai filme savo tyras sielas atvėrė nebijodami, kad jais bus pasinaudota.
Šis filmas yra programos TYROS SIELOS dalis
Šios programos filmuose pasakojama apie atvirų ir jautrių sielų žmones. Gal jie ir nepastebimi, bet tikrieji kasdienybės herojai. Juos persekioja traumuojantys karo padariniai, juos vadina „kitokiais“, tačiau būtent jie yra didieji humanistai, sugebantys pamatyti kitame kad ir krislą, bet žmogiškumo. Šiuos jautrius filmus sukūrė jauni režisieriai – tyros, kino industrijos dar nesuteptos sielos.
Filmą vertė Laura Stašaitytė.
82
