II-ojo Pasaulinio karo metu daugiau nei 80 tūkst. Suomijos vaikų buvo transportuojami laivais ir traukiniais į saugias ir neutralias teritorijas Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Vyresnio amžiaus vaikams ši kelionė prilygo smagiam nuotykiui, o mažesniems tapo tikra tragedija ir turėjo liūdnų pasėkmių tolesniam gyvenimui. Tik pasibaigus Suomijos ir Rusijos kariniam konfliktui sugrįžę į tėvynę jie nepažino savo tikrųjų tėvų ir mokėjo kalbėti tik švediškai. Tai buvo didžiausia kada nors pasaulio istorijoje vykdyta masinė vaikų evakuacija.
1943-siais karo nualintoje Suomijoje fronto lauke nužudomas 9-mečio Eero tėtis. Berniuko mama Kirsti priima skaudų ir skausmingą sprendimą išsiųsti savo vienintelį vaiką į neutralią Švediją. Tačiau čia vaikelio besilaukianti pamotė Signe maloniai priima jį į jaukius namus, bet tik ne į savo širdį. Eero visiškai nekalba švediškai, jaučiasi niekam nereikalingas ir beprotiškai ilgisi tikrosios mamos. Bet taip ilgai laukiami jos laiškai yra adresuojami tiesiogiai Signei. Vieną dieną Eero atsitiktinai suranda laišką, kurio jis niekuomet neturėjo perskaityti.
Tikrais faktais paremtą jaudinančią dramą pasakojantis režisieriaus Klauso Haro filmas užėmė antrąją vietą Toronto kino festivalio žiūrovų balsavime, laimėjo Kairo tarptautinio kino festivalio pagrindinį prizą ir Suomijos kino instituto sprendimu buvo pasiūlytas "Oskaro" premijai. Šio kūrinio prizų sąraše taip pat yra "Auksinės satelitės" apdovanojimas už geriausią užsienio filmą, 3 Suomijos nacionaliniai apdovanojimai "Jussi", Švedijos nacionalinė premija "Guldbagge" ir Talino kino forumo "Juodosios naktys" apdovanojimas už geriausią aktorės vaidybą, Liubeke vykstančio Šiaurės šalių kino festivalio žiūrovų simpatijų ir Baltijos regiono kritikų specialūs apdovanojimai.
6.8
89%
71
