Vieniša gydytoja ir nusivylęs architektas gyvena tame pačiame name, tik laike juos skiria dveji metai. Pašto dėžutės, paslaptingai sujungiančios juos laike, pagalba vyras ir moteris pradeda rašyti vienas kitam laiškus ir... įsimyli.
Daktarė Keitė Forester jaučia, kad jau ilgisi pokyčių gyvenime, todėl nusprendžia mesti gydytojos praktiką priemiestyje ir išvykti dirbti į vieną iš Čikagos ligoninių. Vienintelis dalykas, kurį jai sunku palikti – nuostabaus grožio namas, kurį nuomojosi ir kuriame gyveno keletą metų. Plačios erdvės, puikus interjeras, didžiuliai langai žvelgiantys į ramų ežerą – tikras ramybės prieglobstis, kur Keitė gerai jautėsi ir galėjo atrasti save pačią.
Gaivus 2006-ųjų žiemos rytas.
Prieš išvykdama į miestą Keitė pašto dėžutėje palieka laišką sekančiam namo nuomininkui, prašydama jį paliekant namą tą laišką perduoti dar kitam gyventojui. Keitė taip pat parašo, jog nepaaiškinami spalvoti letenėlių atspaudai prie durų slenksčio buvo jau tuomet, kai ji atsikėlė gyventi į šį namą.
Kai atvyksta sekantis namo nuomininkas, pamato visai kitą namo paveikslą. Aleksas Burnhamas, talentingas, bet nusivylęs architektas, dirbantis šalia esančiose statybose, randa visiškai apliestą namą – dulkėtą, purviną, apaugusį piktžolėmis. Ir niekur jokių spalvotų atspaudų pėdsakų.
Namas Aleksui reiškia ypatingai daug. Geresniais laikais jį pastatė jo dabar jau susvetimėjęs tėvas, garsus ir pripažintas architektas, profesinės karjeros vardan aukojęs šeimos gyvenimą. Dabar Aleksas pajunta ramybę čia ir pasišvenčia rekonstruoti namą bei gražinti jam buvusį grožį. Jis nekreipia dėmesio į Keitės laišką, kol vieną dieną, dažydamas audrų nuniokotą prieplauką, jis pamato benamį šunį, prabėgantį pro dar neišdžiūvusius dažus namo link, ir prie pat slenksčio, būtent toje vietoje, apie kurią rašė Keitė, paliekantį spalvotus letenėlių atspaudus.
Sutrikęs Aleksas rašo atsakymą į Keitės laišką, sakydamas, kad prieš jam atsikraustant name niekas negyveno ir stebisi, iš kur Keitė galėjo žinoti apie atspaudus prie slenksčio. Vos prieš savaitę išvykusi Keitė mano, kad naujasis nuomininkas sumanė pokštą, todėl mielai rašo jam smagų atsakymą.
- Nenoriu ginčytis, tad parašyk, kokia diena dabar?
- 2004 m. balandžio 14 d.
- Ne, dabar juk 2006 m. balandžio 14 d.
Ta pati diena, dvejų metų skirtumas. Ar gali taip būti? Keitė ir Aleksas toliau susirašinėja namo pašto dėžutės pagalba, kol galiausiai pamilsta vienas kitą. Nusprendę peržengti juos skiriantį laiko atstumą ir išsiaiškinti jų neįprasto ryšio paslaptį, jiedu nusprendžia išbandyti likimą ir susitaria susitikti. Tačiau stengdamiesi sujungti du skirtingus pasaulius Keitė ir Aleksas rizikuoja prarasti vienas kitą amžiams...
6.6
100%
71
