Neišsenkančios žiūrovų meilės dėka 2004 m. įjungta sadistiško pjūklo mašina vejasi daugiausiai serijų susukusius Fredį Kriugerį ir "Penktadienį 13-ąją". Baimės faktorių formuojančiame siužete logika nesisvečiuoja, o vienas kitą keičiantys scenaristai gauna neribotą laisvę pratęsti tai, kas jau atrodė užbaigta. Jie prikelinėja iš numirusiųjų reikalingus kankinimų labirinto herojus ir atsukinėja laiką atgal, aiškina anksčiau neatsakytus klausimus.
Nenumarinamo dėdės Pjūklo bičiuliai drąsinasi devizu "nepatinka - nežiūrėk" ir Helovyno išvakarėse neraginami rikiuojasi prie kasų. Nusipirkdami bilietą jie remia Toronto sandėliuose iškrypėliškai eksperimentuojančius maniakus, kurių gretos kasmet gausėja, o režisieriaus kėdę išbando vis kitas ligonis. Jeigu nematėte nė vieno "Pjūklo", tai būtų tikslinga pradėti pažintį nuo pirmosios serijos, nes kitaip vargiai ką nors suprasite. Prodiuseriai tradiciškai po 9 užraktais paslėpė 6 filmo siužetą, kuris nupasakojamas dvejais nieko konkretaus neatskleidžiančiais sakiniais ir pažadu pagaliau atskleisti maniako Pjūklo grandiozinio plano schemą. Ojojoj, kaip baisu! 7 trimačio tęsinio laukiantys užsikabliavę fanatikai ir nauji svečiai gundomi originaliais plakatais, kuriems "Pjūklo" dizaineriai prisisvaigsta išradingų ir šiurpių idėjų.
Jeigu "Pjūklas" neturi jokios išliekamosios vertės, tai bent jau beprasmiškų filmų reklamą skatinanti savanoriška kraujo pridavimo akcija nusipelno pagyrimų. Per pirmuosius trejus metus pagrindinio aktoriaus Tobino Bello balsu raginami siaubomanai vien tik JAV paaukojo beveik 22 tūkst. litrų kraujo, kuris išgelbėjo dešimtis tūkstančių gyvybių. Panaši pjūkliško gerumo akcija praeitais metais vyko ir Lietuvos kino teatruose.
5.4
75%
50
