Poema Mažiesiems Žmonėms Поема для маленьких людей

Kartu su filmo autoriumi grįžtame namo į deokupuotą kaimą Ukrainos šiaurėje, ieškodami išeities iš kūrybinės krizės ir suprasdami, kur tiksliai plaka karo širdis. Filme lygiagrečiai vystosi dvi siužetinės linijos. Nepaisydamos senyvo amžiaus, baimės, ir sveikatos problemų, dvi draugės iš Sedniovo kaimo Černigovo srityje pasirinko aktyvų pasipriešinimo okupantams būdą. Zinaida Hryhoriivna skaičiavo priešo tankus ir perdavinėjo informaciją Ukrainos žvalgybai, o jos draugė, vietinė poetė, rusų kalba parašė lankstinuką, kad paaiškintų rusų kariškiams jų veiksmų beprasmiškumą. Su savanorių komanda, vadovaujama buvusio operatoriaus Antono, autorius atsiduria fronto linijoje ir dalyvauja evakuojant civilius gyventojus. Stebėdamas ir analizuodamas tragiškas Antono ir jo draugų evakuotų žmonių istorijas, jis iš naujo atranda namų sąvokos vertę ir į karą žvelgia iš neįprastos, humanistinės perspektyvos. Įdėmiai žvelgdamas į veikėjų istorijas, autorius netikėtai randa ne pasyvias aukas, o nugalėtojus, ir tai priverčia jį iš naujo įvertinti savo svarbą. Finale senutės geria uogienės vyną. Tai optimistiška ir metaforiška scena, kurioje jos mėgaujasi saldžiu gėrimu ir ne mažiau saldžia daina, kurią močiutė Taisija parašė apie savo gimtosios žemės grožį.