Tylusis Hirajama (akt. Kôji Yakusho) atsikelia auštant, apsivelka darbo rūbus, nusiperka skardinę gėrimo iš automato, sėda į savo mikroautobusą ir vyksta į miestą. Jis valo viešuosius Tokijo tualetus taip, tarsi jie būtų šventa vieta, o jo darbas primena ritualą. Kartais Hirajama sėdi parke ir valgo sumuštinį, kartais kantriai padeda lengvabūdiškam kolegai. Po darbo, pakeliui namo, vyras stabteli pirtyje, automobilyje klausosi Patti Smith ir Vano Morrisono, prieš miegą skaito Williamą Faulknerį ir Patricią Highsmith. Kitą rytą keliasi auštant ir vėl daro tą patį, tačiau nuo Hirajamos veido niekad nedingsta palaiminga šypsena, nes jis tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
Šis Wimo Wenderso („Dangus virš Berlyno", 1987 m.; „Taip toli, taip arti", 1993 m.) filmas nuginkluos net užkietėjusius cinikus, o režisierius dar kartą įrodo, kad turi unikalų gebėjimą gyvenimo prozą paversti poezija. Tačiau tai ne poeto, o dokumentalisto filmas, kai kiekvienoje tekstūroje ar formoje atrandama kažkas naujo. Kanuose Wendersas apdovanotas Ekumeninės žiuri prizu, o aktorius Kôji Yakusho pripažintas geriausiu.
