Pilkame ir niūriame chemijos fabrike dirba Kati, vieniša mama iš Prancūzijos provincijos. Kati augina dukrą Lizą, rūpinasi namais ir visai nesvajoja apie kokias nors romantiškas nesąmones. Bet tame fabrike netikėtai prasideda tokia cheminė reakcija, kurią sukelia pažintis su kolega, temperamentingu ispanu Pako. Užsimezga aistringas romanas, kuris virsta rimtais ryšiais, Pako persikelia į mylimosios namus. Abu laimingi, nepatenkinta tik Liza, bet į jos emocijas nelabai kas kreipia dėmesį. Greitai porai gimsta sūnelis Rikis. Ir tada viskas pasikeičia.
Šiaip tai apie Rikį ir jo fantastines savybes tekste reikėtų nutylėti. Bet rež. F. Ozonas visuose savo interviu iš to paslapties nedarė, todėl visi, kurie filmo dar ir nematė, jau žinojo, kad šitam berniūkščiui turi išdygti sparniukai. Taigi, jie ir išdygo. Tokie maži rudi sparneliai, keliantys asociacijas ne su angelu, bet su viščiuku. Šitas pasakiškai stebuklingas siužeto posūkis sukelia labai teigiamas emocijas ir tarsi perkelia į naują paralelinį pasaulį, kuriame turėtų viskas būti kitaip. Tuo labiau, kad Ozonas sugebėjo šį reiškinį pateikti taip, kad jis, ko gero, amžinai išliks žiūrovų atmintyje kartu su jo sukeltomis baisiai prieštaringomis emocijomis. Na, o paskui Kati su savo septynmete dukrele mėgina kaip nors priprasti prie namuose įsikūrusio siurrealizmo. Ir tos pastangos ekrane išreikštos su gera fantasmagorijos bei subtilaus humoro doze. O Ozonas juoko ir juokingumo prigimtyje atranda tokius bruoželius, kurių kine dar nebuvo. Ir filmas išėjo juokingas, protingas, subtilus ir labai originalus. Su klausimais be atsakymų. Su nenuspėjamu finalu. Su baisiai išradingu montažu ir tiksliai apgalvotomis mizanscenomis, kurioms nereikia dialogų ir kitokių veiksmo paaiškinimų. Kaip režisieriui pavyko susitarti su mažuoju pagrindinio vaidmens atlikėju – absoliuti paslaptis, tik jis teigė, kad tai buvo nelengva: susitarti su tokio amžiaus artistu yra neįmanoma, filmuoti galima tik tada, kai jis nevalgo ir nemiega. Bet rezultatas yra fantastinis.
Filmas sukurtas anglų rašytojos Rose Tremain apsakymo motyvais. Na. o savo scenarijuje F. Ozonas apsakymo temą išplėtė ir sudėjo naujus akcentus. Aplink sparnuoto mažylio istoriją dar sukasi šeimos sukūrimo, išsiskyrimo ir vertybių perkainojimo temos, niekada neprarandančios savo aktualumo.
Po „Rikio“ premjeros, kuri įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, žiūrovai ir kritikai pasidalino į dvi stovyklas su diametraliai prieštaringomis nuomonėmis – vieni filmą labai pamilo, kiti nuoširdžiai jo nekentė. Mandagiam abejingumui vietos neliko. Pamatyti būtina – kad sužinotume, kas buvo teisūs.
7.6
85%
