„Saulės nualinti“ pretenduoja tapti didžiausiu rusų epu
1994 metais Rusijoje buvo išleistas legendinis režisieriaus Nikitos Michalkovo filmas „Saulės nualinti“, gavo „Oskarą“ už Geriausią užsienio filmą, tapo 47-ojo Kanų kino festivalio „Grand Prix“ prizo laimėtoju ir buvo apdovanotas nacionaline Rusijos federacijos premija.
Praėjus 16 metų kino teatruose pradedamas rodyti šios „Oskaru“ apdovanotos dramos epinė dilogija, sudaryta iš dviejų nepriklausomų filmų: „Saulės nualinti: pasipriešinimas“ ir „Saulės nualinti: citadelė“.
Ši juosta – grandiozinis įvykis Rusijos kinematografijoje. Filmas kūrimas – nuo sumanymo iki galutinio užbaigimo – užtruko aštuonis metus.
Epinė N.Michalkovo dilogija „Saulės nualinti“ papasakos žiūrovams buvusio divizijos vado Kotovo istoriją, kuris 30-iais buvo neteisingai apkaltintas liaudies priešu ir nuteistas.
Pirmas dilogijos filmas „Saulės nualinti: pasipriešinimas“ aprašo įvykius, nutikusius Kotovui per pirmus dvejus karo metus. Pagal oficialius dokumentus jis buvo laikomas sušaudytu, bet per stebuklą išgyveno ir buvo pasiųstas į karą kaip eilinis baudžiamojo būrio karys.
Kariavo kaip visi – purve, šaltyje ir alkyje, nežvelgdami į ateitį toliau, nei vieną dieną, kurią irgi reikėjo mokėti išgyventi. Išgyventi ir pergyventi pragare, kuriuo buvo priekinės karo linijos. Jį išgelbėjo tikėjimas. Tikėjimas savo šalimi, tikėjimas Dievu ir jo dukters Nadios tikėjimas tuo, kad tėvas gyvas...
1943 m. Arsentjevas gauna asmeninį Stalino įsakymą surasti Kotovą. Tyrimo metu iš karininko „Smeršo“ jis sužino apie įvykius Kotovo gyvenime per pirmus karo metus.
Pagaliau Arsentjevas išsiaiškina, kur dabar turi būti Kotovas – prieš pat baisiąją vokiečių Citadelę, kur, anot karių, tvyro tikras pragaras.
7.6
85
95%
