Vienas Šiaurės Vokietijos namas tampa keturių merginų gyvenimų liudininku. Jame praėjusio amžiaus pradžioje gyvena Alma, vėliau, artėjant Antrajam pasauliniam karui, – Erika, Vokietijos Demokratinės Respublikos metais – Angelika, o Lenka – jau gerokai po Berlyno sienos griūties. Namo erdvės – lyg labirintas, kuriame besikeičiant laikams merginos glaudžiasi, stebi aplinkinį gyvenimą, išgyvena pirmas patirtis ir traumas. Laikas teka tarsi Elbės upė, tačiau greta šios stovinčio namo sienos nesikeičia, saugo ankstesnių gyvenimų įspaudus ir aidus, o jose gyvenančių jaunų moterų likimai ima panašėti. Regis, atmintis perduodama ir per erdvę, kai atsimena ne tik kūnas, bet ir žemė, kurioje gyvena filmo herojės.
Režisierei ir scenarijaus bendraautorei Mascha Schilinski mintis kurti šį filmą kilo Altmarko regione – ten jis ir buvo nufilmuotas. Pasak jos, ši tarp Berlyno ir Hamburgo esanti vieta yra ypatinga, o Elbės upė, skyrusi Rytų ir Vakarų Vokietiją, liudija sudėtingą šalies istoriją. Šiam daugiasluoksnės kino kalbos pasakojimui, balansuojančiam tarp švelnumo ir traumos, tylos ir šauksmo, išskirtinai svarbią reikšmę turi režisierės ir kino operatoriaus Fabian Gamper bendrystė, kurio valdoma kamera veikia kaip dar vienas personažas.
Filmo premjera įvyko pagrindinėje konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, kurioje jis apdovanotas Žiuri prizu.
7.1
