Režisieriaus "Nušviesti ugnies" (Iluminados por el Fuego) nukels "Kino pavasario" žiūrovus į visiškai kitokį ir mažai girdėtą karą. Iki šiol Argentinoje niekas nedrįso garsiai prabilti apie juodžiausią ir skausmingiausią laikotarpį šalies istorijoje, kurio pasekmės vis dar yra jaučiamos netgi praėjus daugiau nei 20 metų. Šis kūrinys tapo tikra sensacija ir buvo įvardintas svarbiausiu 2005-ųjų sezono filmu Argentinoje. Jis iškovojo San Sebastjano kino festivalio žiuri komisijos specialųjį prizą, laimėjo pagrindinį apdovanojimą Havanos kino festivalyje ir nusipelnė "Goya" premijos (ispaniškojo "Oskaro") už geriausią užsienio šalies filmą ispanų kalba. Įspūdingomis mūšio scenomis ir stipriais psichologiniais jame dalyvavusių žmonių portretais pasižymintis kūrinys atvertė skausmingą Argentinos istorijos puslapį ir išprovokavo karštus debatus įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Žibalo į jau liepsnojančią ugnį šliūkštelėjo pats režisierius, dedikuodamas savo filmą dabartiniam Argentinos prezidentui Nestorui Kichneriui.
1982-siais D.Britanijos ir Argentinos vyriausybės nesugebėjo taikiai susitarti, kam iš tiesų priklauso Atlanto vandenyne esančios Malvinų salos. Abiejų šalių politikai karštligiškai nusprendė santykius išsiaiškinti mūšio lauke, tačiau Argentinos kariuomenė buvo visiškai nepasiruošusi kariniams veiksmams ir išsiuntė į garantuotą pražūtį tūkstančius jaunuolių. Be jokio specialaus pasiruošimo, be ginklų, be šiltų drabužių ir beveik be maisto! Per 10 savaičių tragiškai žuvo 650 jaunų žmonių, o išlikę gyvi beviltiškai pralaimėtame mūšyje ir grįžę pas savo šeimas didvyriai netrukus buvo priversti pradėti naują psichologinį karą. Šalies politikai jais tik pasinaudojo, o po to stebėtinai greitai pamiršo, paliko likimo valiai, neįvykdė pažadų ir neišmokėjo kompensacijų. To pasekoje daugiau nei 300 karo Malvinų salose dalyvių palūžo, pasijautė nebereikalingais ir savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Filmo "Nušviesti ugnies" scenarijus atskleidžia realius istorinius įvykius, režisierius meistriškai panaudoja dokumentinius kadrus, bet visi pagrindiniai personažai yra išgalvoti. Jaunystės draugo Vargaso bandymas nusižudyti priverčia žurnalistą Estebaną atsukti laiką atgal ir prisiminti žiaurią praeitį. 1982-siais jie buvo jauni, kupini jėgų ir gražiausių svajonių, turėjo šeimas, augino mažus vaikus, džiaugėsi gyvenimu, bet Argentinos vyriausybės sprendimu prieš savo norą buvo išskraidinti į Malvinų salas. Vaikinai turėjo keletą mėnesių gyventi purve, lietuje ir šaltyje, kęsti alkį ir klausytis patriotiškumą įkvepiančių kalbų. Jie ilgai laukė D.Britanijos kariuomenės atvykimo, bet jau pirmosios priešininkų oro atakos metu akivaizdžiai įrodė, kad jėgos yra nelygios. Prabėgus 20-čiai metų Estebanas nusprendžia uždaryti psichologinio ciklo ratą ir dar kartą grįžta į Malvinų salas, kad sudėliotų taškus praeities prisiminimuose ir išsigydytų skaudžiausias žaizdas.
Tristanas Baueris sukūrė pripildytą akinančios tiesos ir ilgam atmintyje išliekantį filmą dalyvaudamas San Sebastjano kino festivalio kuruojamoje finansavimo programoje "Cine Construction" (Films in Progress). Iš pradžių jis turėjo pristatyti scenarijų, patobulinti kai kurias scenas, parodyti jau nufilmuotą medžiagą ir apsiginti savo viziją. 2004-siais speciali žiuri komisija išrinko karinę dramą "Nušviesti ugnies" geriausiu projektu ir paskyrė jam finansavimą, kurio dėka kūrybinė grupė galėjo užbaigti beveik 3 metus puoselėtą filmą. Dar daugiau realizmo jam pridėjo prodiuserių sprendimas keletą svarbiausių scenų nufilmuoti tikroje liūdnų įvykių vietoje - Malvinų salose, kur iki šiol yra išlikę karą primenantys simboliai, o kai kuriose vietose įmanoma rasti nesusprogusių minų.
Įtakingojo JAV leidinio "Variety" kino kritikas Jonathanas Hollandas savo recenzijoje išskyrė efektingai ir tikroviškai nufilmuotą pagrindinio mūšio epizodą, kuris tęsiasi daugiau nei 20 minučių ir demonstruoja aukščiausios klasės garso montažą, techninius efektus ir įstabų operatoriaus darbą. Režisierius sąmoningai nenaudoja jokių specialiųjų kompiuterinių efektų ir nesistengia parodyti kareivių patriotiškumo, kaip kad elgiasi panašios stilistikos Holivudo filmų kūrėjai. Čia yra rodomas tikras gyvenimas kruvino mūšio lauke be jokių pagražinimų, bet su visais žmogiškais jausmais ir viltimi kuo greičiau sugrįžti namo, kuri išsipildė ne visiems karo dalyviams.
"Kino pavasario" informacija