Geriausiu Baltijos šalių dokumentiniu filmu VDFF išrinktas M. Kvedaravičiaus „Barzakh“

8-asis Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis (VDFF), parodęs, kad susidomėjimas dokumentiniu kinu Lietuvoje auga, šeštadienį atsisveikino su žiūrovais sausakimšoje „Skalvijos“ kino centro salėje. Festivalį užvėrė dokumentinė Mindaugo Survilos sakmė „Stebuklų laukas“ apie Budos miške, netoli Kariotiškų sąvartyno, gyvenančius žmones.

Pasak kino režisieriaus Audriaus Stonio, ji tapo ne mažesniu atradimu šalies dokumentinio kino pasaulyje, nei gausiai apdovanotas Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“, pasakojantis apie artimųjų netektį karo nualintoje Čečėnijoje.

„Barzakh“ triumfavo ir šeštadienį festivalio uždarymo ceremonijoje – tarptautinė VDFF žiuri „Barzakh“ išrinko geriausiu Baltijos šalių dokumentiniu filmu iš 12-os konkursinėje programoje dalyvavusių estų, latvių ir lietuvių filmų. Kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio (Danija) vadovaujama žiuri, kurioje dirbo prodiuserė, dokumentinio kino pardavimo agentė Irena Taskovski (Bosnija ir Hercegovina, Jungtinė Karalystė) bei režisierė Nino Kirtadzé (Gruzija, Prancūzija), M. Kvedaravičių apdovanojo už atrastą unikalią formą, filmo daugiasluoksniškumą, gebėjimą vaizdais išreikšti skausmą ir laukimą.

II-oji vieta atiteko latvio Roberts Rubīns juostai „Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“.  13-ečio Rudolfo, pamišusio dėl siaubo filmų, istoriją pasakojantis R. Rubīns įvertintas už neįprastų, unikalių charakterių atskleidimą, už filmą apie supratingumą ir kito palaikymą.

III-oji konkursinės VDFF programos vieta atiteko taip pat latviui – jaunas režisierius Andris Gauja apdovanotas už filmą „Šeimos instinktas“ apie šeimą, kurios gyvenimą pragaru pavertė alkoholis, smurtas ir skurdas. Žiuri įvertino režisieriaus gebėjimą įžvelgti žmogiškumą sukrečiančioje kasdienybėje, jo empatiją paribyje atsidūrusiems žmonėms, istorijos daugiasluoksniškumą.

Festivalio konkursinės programos laureatai pasidalino 13 tūkst. litų prizinį VDFF fondą, kurį skyrė Kazickų šeimos fondas, ilgametis festivalio rėmėjas.

Šiemet per 11 festivalio dienų „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“ apsilankė beveik 2,5 tūkst. dokumentikos gerbėjų – ketvirtadaliu  daugiau nei praėjusiais metais.

Pasak Vilmos Levickaitės, „Skalvijos“ kino centro vadovės, susidomėjimą dokumentiniu kinu festivalio metu rodė ne tik gausesnis žiūrovų skaičius, bet ir prigijusi abonemento sistema, kai vienu metu pigiau perkami bilietai į kelis filmus, išankstiniai pardavimai.

„Pavyzdžiui, į pirmąjį filmo „Mano reinkarnacija“ seansą neliko bilietų dar net neprasidėjus festivaliui. Taip pat pilnas žiūrovų sales sutraukė Pierre Thoretton „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, Ridley Scotto prodiuserinės kompanijos ir „YouTube“ eksperimentas „Gyvenimas per vieną dieną“, populiarūs filmai buvo „Komunos vaikai“ bei „Labanakt niekam“, – vardijo V. Levickaitė.

Pasak „Skalvijos“ kino centro vadovės, didžiausias įvertinimas festivalio organizatoriams yra žiūrovų atsiliepimai, ypač tų, kurie prisipažino anksčiau nemėgę dokumentikos, tačiau po festivalio įsitikinę, kad dokumentika gali būti ne mažiau įdomi ir paveiki nei vaidybinis kinas.

Šiemet šūkį „Mes esame dokumentika“ pasirinkęs festivalis dokumentikos gerbėjams parodė arti 40 rinktinių dokumentinių filmų iš viso pasaulio, rengė susitikimus su filmų kūrėjais, dokumentinio kino meistriškumo kursus, kuriuos vedė dokumentikos profesionalai iš Danijos, Čekijos ir Prancūzijos.