Apie tai, kaip Johnas Cassavetesas kūrė savo filmus, sklando ne viena legenda. Tačiau šio talentingo JAV režisieriaus ir aktoriaus filmai dar niekada nebuvo išsamiai pristatyti Lietuvos kino ekranuose. Jo filmų retrospektyva, pradedant debiutine juosta „Šešėliai" (1959) ir baigiant vėlyvuoju „Meilės tėkmės" (1984), - jau nuo šio penktadienio „Skalvijos" kino centre. Rengėjai kviečia nusiteikti drąsiam ir lengvai interpretacijai nepasiduodančiam kinui. Čia liejasi džiazas, viena per kitą lipa įvairiausios emocijos, o pagrindinis dėmesys tenka žmogaus dramai.
„Jūsų filmai yra apie meilę, apie pasitikėjimą ir nepasitikėjimą, apie vienišumą, džiaugsmą, liūdesį, ekstazę ir kvailumą. Jie apie nerimą, apsvaigimą, atsparumą ir geismą, apie humorą, užsispyrimą, nesusikalbėjimą ir baimes. Bet labiausiai - apie meilę. Ir jie yra kur kas gilesni nei bet kuris kitas klasikinės formos studijinis filmas. Esate nuostabus režisierius, vienas mano mėgstamiausių", - atvirame laiške J. Cassavetesui dėsto kitas garsus JAV nepriklausomo kino kūrėjas Jimas Jarmuschas.
J. Jarmuscho išvardintos emocijos yra tik nedidelė dalis dažnai tarpusavyje kontrastuojančių emocijų, būdingų J. Cassaveteso kinui. Vienas ryškiausių jo filmų - „Paveikta moteris" (1974) - atrodo, tuoj virs tokiu pat nekontroliuojamu kaip ir jo herojė Mabelė (akt. Gena Rowlands). Impulsyvi, trykštanti energija ji labiau primena bet ką galinčią iškrėsti paauglę nei trijų vaikų motiną. Todėl ir filmą tiksliau nupasakoja ne siužetas, o nuolatiniai emociniai judėjimai. Nuo šeimyninės idilės iki peštynių, nuo besąlygiško vienas kito priėmimo iki dramatiškų permainų. Kaip ir kiekvienoje šeimoje.
Beje, pagal pastarąją juostą G. Cassavetesas iš pradžių buvo sumanęs kurti spektaklį, tačiau G. Rowlands pasipriešino - būtų nepakeliama kas vakarą išgyventi tokius emocinius protrūkius.
Pasak kinotyrininko Ray Carney, kurdamas J. Cassavetesas ieško autentiško žmogaus. Režisierius gilinasi, kaip garbės ir orumo suvokimas išbandomi realybėje, kaip prarandama savastis, siekiant pasirodyti geresniais, nei esame iš tiesų, rūpinantis aplinkinių nuomone. Toks yra Nickas, šeimos galva („Paveikta moteris"), striptizo klubo savininkas Cosmo („Kinų bukmekerio nužudymas", 1976). Mieliau kaukę renkasi ir Mauricijus („Premjera", 1977) ar pigių romanų rašytojas Robertas („Meilės tėkmės").
„Dauguma žmonių nežino, ko jie nori, ką jaučia. Ir daugeliui, taip pat ir man, yra labai sunku paaiškinti, ką turiu omenyje sakydamas, kad man skauda. Sudėtingiausias dalykas šiame pasaulyje yra atskleisti save, išreikšti tai, ką turi...", - įsitikinęs J. Cassavetesas.
Ieškodamas būdų saviraiškai J. Cassavetesas drąsiai rizikuodavo ir nebijodavo klysti, ypač vertino improvizacijos meną ir suteikdavo laisvę aktoriams interpretuojant scenarijų. Taip juos skatino susitelkti į filmo atmosferą, leistis į žmogiškojo patyrimo gelmes ir visiškai apnuoginti savo personažą. Dažnai buvo filmuojama paties J. Cassaveteso namuose, o filmų aktoriais tapdavo jo šeimos nariai ir draugai.
Kūrėjo retrospektyvą penktadienį atvers debiutinė juosta „Šešėliai". Pagrindiniai jos herojai - 6-ojo deš. Niujorko džiazo muzikantai. Filmas laikomas vienu ryškiausių JAV nepriklausomo kino pavyzdžių. Visi J.Cassaveteso filmai bus rodomi iš kino juostų.
Pasiteiravimui:
Vilma Levickaitė, „Skalvijos" kino centro vadovė,
Tel: 8 5 2610505, [email protected]
8.0
77
94%
