Kerštas, sukeliantis katarsį

Nepaprastas, net liguistas žiaurumas ir jaudinantis romantizmas, dramatiška įtampa ir juodas jumoras meistriškai suderinti naujausiame režisieriaus Chan-Wook Park filme „Senis“ turbūtir pelnė šiai juostai Kanų festivalio Didįjį prizą, nacionalinius Korėjos kino apdovanojimus už geriausią režisūrą, geriausią vyro vaidmenį, geriausią montažą, geriausią muziką, geriausią apšvietimą, o svarbiausia – publikos dėmesį. Sukurtas už palyginus kuklius pinigus – 4 mln.dolerių, filmas vien tik Korėjoje jau surinko 35 mln.dolerių.

Vieną vakarą gerokai išgėręs laimingas vyras ir mylintis tėvas yra nežinia kieno ir nežinia už ką pagrobiamas, ir penkiolikai metų įkalinamas bute, kur vienintelis jo ryšys su pasauliu yra televizorius. Taip pat nežinia kaip ir kodėl paleidžiamas, jis imasi ieškoti, kas kaltas, kas atsakingas už jo sugriautą gyvenimą, o svarbiausia – kodėl taip atsitiko su juo. Apsvaigęs nuo keršto ir patirtų kančių, jis pagaliau laisvas, galintisrasti ir nubausti kaltus. Tačiau blogiausia, pasirodo, dar ateityje.

„Filmas “Senis” – tai istorija apie kerštą. Apie tai ir mano ankstesnis filmas, tačiau „Senyje“ aš norėjau parodyti kerštą iš teigiamos pusės, kad žiūrovas patirtų katarsį. Mano manymu, kerštas šiuo metu yra pati dramatiškiausia tema pasaulyje. Dabar mumyse įniršio daug daugiau nei anksčiau, bet mes gyvename pasaulyje, kur neleidžiama jam pasireikšti, kur mūsų neapykantos, įsiūčio problemų neleidžiama spręsti. Štai todėl keršto problema tampa vis reikšmingesnė“, - sako filmo režisierius Chan-Wook Park.

Šio filmo įkvėpimo šaltiniai gan prieštaringi: klasikinis europietiškas nuotykių romanas Aleksandro Dumas „Grafas Montekristas“, japoniškų komiksų – manga, sukurtų Tsuchiya Garono ir Minegishi Nobuaki – serija, ir Alfredo Hitchcocko filmas „Svaigulys“, susuktas 1958 metais.

Galbūt todėl režisierius, paklaustas, tai kokio visgi žanro filmą jis sukūrė: nuotykių, melodramą,film noir , psichologinį...ar dar kokį, nes čia gali rasti visko, šelmiškai atsako: “tiesą pasakius, giliai širdyje buvau įsitikinęs, kad kuriu vesterną“.