„Kino pavasaryje“ - neeilinis 3D seansas

Pirmą kartą festivalio „Kino pavasaris“ istorijoje pristatomas 3D seansas - filmas „Pamirštų sapnų urvas“ (Caves of Forgotten Dreams) nepaliks abejingų. Ir ne tik dėl to, kad jį sukūrė neeilinė asmenybė – vokiečių režisierius Werneris Herzogas, dažnai įgyvendinantis neįmanomas idėjas. Pusę pasaulio jau spėjęs sužavėti „Pamirštų sapnų urvas“, sugebėjo įtikti net ir didžiausiems trimačio kino formato skeptikams.

„Tai yra stebuklas!“ - tokie atsiliepimai lydėjo 3D dokumentinį filmą „Pamirštų sapnų urvas“ po pasaulinės premjeros 2010 m. Toronto kino festivalyje. Susižavėjimo ovacijas šis filmas išprovokavo ir 2011 m. Berlyno kino festivalio ne konkursinėje programoje.

Stulbinančio grožio seniausius žmonijos istorijoje piešinius ir kristalų natiurmortus Chauvet-Pont-d’Arc urve moderniausiomis technologijomis įamžinęs W. Herzogas, pasiūlo ne tik  nuostabią kelionę akims, bet ir savo originaliu stiliumi mėgina išsiaiškinti, kaip atrodė žmonės, ką jie jautė, kokios mintys sklandė jų galvose ir ką jie veikė prieš 32 tūkst. metų.

Ruošdamasis šiam filmui režisierius gavo beprecedentinį Prancūzijos kultūros ministro leidimą filmuoti Chauvet-Pont-d’Arc urve, kuriame 1994 m. buvo atrasti pirmykščių žmonių piešiniai. Įėjimas į unikalų gamtos muziejų yra griežtai ribojamas, baiminantis, kad žmonių kvėpavimas ir apšvietimas gali pažeisti neįkainojamus dailės šedevrus.

Iš pradžių W. Herzogas buvo griežtai nusistatęs prieš filmavimą 3D kameromis, bet ruošdamasis filmui „Pamirštų sapnų urvas“ suprato, kad revoliucinė trimačio kino technologija yra vienintelis būdas autentiškai perteikti Chauvet-Pont-d’Arc paliktus neįtikėtinus seniausius žmonijos istorijoje piešinius ir kristalų natiurmortus. Vokiečių režisierius dirbo su Estijos specialistais, kurie sukūrė alternatyvią ir žymiai pigesnę 3D kamerų sistemą nei siūlo Jamesas Cameronas. 3D filmavimo procesas suteikė galimybę įsivaizduoti, kaip Paleolito eros žmonės galėjo matyti šiuos piešinius bei padeda įtikinamiau perteikti klaustrofobinę atmosferą urvo viduje, akmeninių sienų įgaubtumus, siauros teritorijos gylį, pasijausti apgaubtam kristalų koralais.    

Režisierius išplėtė pirminę filmo idėją ir apklausė žinomus archeologus, antropologus, istorikus, kitų sričių mokslininkus. Iš urve surinktos medžiagos ir piešimo manieros tyrėjai mėgina išsiaiškinti priešistorinių žmonių gyvenimo būdą. Žmonijos evoliuciją komentuojančių specialistų interviu Werneris Herzogas taip pat filmuoja 3D kameromis, bet nesinaudoja pramoginiam kinui būdingais momentais.  

W. Herzogas pats komentuoja filmą „Pamirštų sapnų urvas“, užduoda provokuojančius klausimus mokslininkams, o epiloge įsigudrina prabilti apie netoliese Chauvet-Pont-d’Arc urvo veikiančios atominės elektrinės skleidžiamą radiaciją ir neįprastai šiltame vandenyje mutavusius krokodilus albinosus.       

2000 m. „Kino pavasaryje“ viešėjęs ir Lietuvoje dramą „Nenugalimasis“ (Invincible) filmavęs vokiečių režisierius Werneris Herzogas dažnai įgyvendina idėjas, kurios daugeliui kūrėjų atrodo neįmanomos. Legendomis apipintoje dramoje „Fitckaraldas“ jam pavyko pervilkti milžinišką laivą per kalnus Peru džiunglėse. Dokumentiniame filme „Susitikimai pasaulio pakraštyje“ jis nukeliavo į Antarktidą, o „Kino pavasaryje“ sėkmingai rodytas „Žmogus – grizlis“ buvo filmuojamas Aliaskoje ir pateikė retą dokumentinę medžiagą apie tragiškai žuvusio lokių aktyvisto Timothy Treadwello veiklą.

Apie festivalio „Kino pavasaris“ dokumentikos programą

Kovo 17 – 31 dienomis vyksiantis festivalis „Kino pavasaris“ pristatys ypač stiprią ir intriguojančią dokumentikos programą. Iš viso Lietuvos žiūrovai išvys 9 dokumentinius filmus, tarp kurių ką tik „Oskarą” pelniusi režisieriaus Ch.Fergusson juosta „Savų darbas“, geriausiu amerikiečių dokumentiniu filmu Sandanso kino festivalyje pripažintas „Restrepo“, žaismingas ir nuotaiką pakeliantis Johno Turturro filmas „Aistra muzikai“, nostalgiškas ir linksmas filmas „Mano Perestroika“, intymus ir atviras filmas  „Gimimo paslaptis“, festivalio „Kino pavasaris“ žiuri komisijos pirmininko Milcho Manchevski filmas „Mamos“, lyriškas, neištariantis nei žodžio filmas „Keturi metų laikai“ bei sukrečiantis filmas „Landynė“.