Simpsonai – animacinė šeimynėlė, užsitarnavusi daugumos mūsų simpatijas bei kone atsidūrusi realybės ir fikcijos pasaulių sankirtoje. Kuris iš mūsų, paklaustas, ar pažįstąs Houmerį, atsakytų „Ne!” ? Štai todėl garsiosios šeimynėlės pasirodymo didžiajame ekrane laukė viskas pasaulis, o laukdami vis spėliojo, kas šį kartą ištiks Simpsonus.
Spėliojau bei nekantravau ir aš. Sunku buvo patikėti, kad serialas bus tiek ištemptas, kad virs pilnametražiu filmu „iš geltonosios šeimynėlės gyvenimo“. Gi pirmą kartą žiūrėdama premjerinius Simpsonus, klausiausi „Simpsonų filmas“ buvo ne tiek filmas, kiek prailginta Simpsonų serija. Tiesą sakant, kažko daugiau ar ypatingiau tikėtis ir nebuvo galima. Tačiau tai nereiškia, kad filmas nuvylė: Homeris kaip visuomet kvailai juokingas, Mardže – šeimyniška ir atleidžianti Homeriui jo tuščiagalviškumą, Liza – „žaliųjų“ pasiekėja ir kovotoja už švarų rytojų, na ir Bartas - .... Čia galima kiek stabtelėti. Bartas buvo kitoks. Mažiau padūkęs, dažniau tylus ir net nusiminęs dėl tėviškos meilės stokos savo atžvilgiu! Ko gero būtent toks Barto kitoniškumas ir buvo didžiausia staigmena viso filmo metu, kaip ir tai, kad Bartas pradėjo mažiau bodėtis Nedu Flandersu ir net leidosi su pastaruoju žvejybon.
Apskritai būdami animacinis veikėjais Simpsonai visgi labiau tinkami vyresnei auditorijai nei vaikams. Nors kino salėje buvo beveik vienodas kiekis suaugusiųjų ir vaikų, už pilvų susiėmę kvatojo suaugusieji, o vaikai tik kukliai šypsojosi nesuprasdami savo tėvelių. Bendrai tariant – smagu, kai gera animacija tęsiasi ilgiau nei dvidešimt minučių.
Elena Liutkutė
www.cinema.lt informacija
7.6
60%
72
