Žinomo prancūzų režisieriaus Francois Ozono filmų gerbėjai vertina jo sugebėjimą dirbti su aktoriais, pagauti tikslius psichologinius niuansus, „išgriebti“ tikrą tiesos momentą konkrečioje scenoje, sukurti ir visą filmą išlaikyti paslaptingą atmosferą. Didžiausia paslaptis jo filmuose glūdi žmonių santykiuose, o ne detektyvinėje intrigoje.
Kaip jam tai pavyksta? Kokiais metodais šis jaunas prancūzų kino kūrėjas dirba?
„Aš niekada nekuriu jokių savo darbo teorijų. Tiesiog bandau įsivaizduoti istoriją, kuri mane domintų visus metus. O tada randu geriausią būdą ją papasakoti. Nenoriu kartotis, kurti „„Po smėliu“. Tai puikus būdas išsaugoti įtampą, paslaptį, tiek man, tiek aktoriams“.
86%
7.6
72
