Prieš Kovo 11-ąją – paskutinis legendinio A. Wajdos filmas apie menininko ir valdžios akistatą

„Visą gyvenimą ryžtingai siekiau laisvės", - yra sakęs pernai pasaulį palikęs lenkų kino meistras Andrzejus Wajda. Apie laisvę gyventi ir kurti nepaisant priešiškos politinės sistemos režisierius pasakoja paskutiniame savo filme „Povaizdis". Kaip pats sako, šiuo kūriniu norėjo perspėti, kad jokia valdžia neturėtų kištis į meną. Filmo premjera Lietuvoje įvyks Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse - kovo 10­-ąją.

Biografinis filmas pasakoja apie garsų lenkų tapytoją avangardistą Władysławą Strzemińskį, kuris už sovietinei sistemai prieštaraujančias idėjas netenka dėstytojo vietos Lodzės meno akademijoje ir yra išbraukiamas iš Menininkų sąjungos sąrašų. Dailininkas nebetenka menininko statuso, todėl jam draudžiama net įsigyti dažų paveikslams.

Prasideda sukrečianti žmogiškumo kova už teisę ne tik kurti, bet ir gyventi visuomenėje, kuri paženklinta cenzūra ir laisvės suvaržymu. „Tai nepalaužiamo žmogaus portretas. Žmogaus, kuris pasitiki savo sprendimais ir yra atsidavęs menui, kurio niekas nevertina", - apie filmą sakė A. Wajda.

W. Strzemińskis buvo vienas reikšmingiausių Lenkijos menininkų. Jis suformulavo ir išplėtojo unizmo (abstrakcionistinės tapybos krypties) teoriją, įkūrė modernaus meno muziejų Lodzėje. Tarp jo pažįstamų ir draugų buvo garsūs menininkai Marcas Chagallas, Alexanderis Rodchenko, Kazimiras Malevichius.

Kūrėjas su žmona Katarzyna Kobro trejus metus (1921-1924) gyveno ir Vilniuje. Čia dėstė piešimą, o 1923 metais su menininku Vytautu Kairiūkščiu surengė Naujojo meno parodą, kuri davė pradžią lenkų konstruktyvizmui.

Tapybos pasaulis nebuvo svetimas ir A. Wajdai. Po karo būsimasis režisierius studijavo Krokuvos dailės mokykloje, tačiau po trejų metų suprato, kad niekada netaps geru dailininku ir metęs studijas įstojo į Lodzės kino mokyklą.

Ten jaunasis A. Wajda pirmą kartą pamatė ir W. Strzemińskį, kuris dėstė meno mokykloje ir apie kurį po daugiau nei šešiasdešimt metų sukurs „Povaizdį". Filmą, kuris taps paskutiniuoju jo darbu - savotišku testamentu.

Kritikai atkreipia dėmesį, jog filmas aktualus ir šiandien, kai įvykiai pasaulyje verčia iš naujo permąstyti žmogaus ir politikos santykį. A. Wajda niekada nekūrė aklai politizuotų filmų, tačiau politinė žinutė jo filmuose visada būdavo svarbi, kadangi jis gyveno laikais, kai priešintis totalitarizmui buvo daugelio asmeninė ir pilietinė teisė.

„Noras kurti politinį kiną kyla ir stiprėja tada, kai auga poreikis atskleisti tiesą ir reikšti nepasitenkinimą ar protestą. Turint omenyje šiandieninę sociopolitinę realybę greitu metu neabejotinai įsitikinsim, ar tiesos troškimas yra stiprus", - viename paskutiniųjų interviu teigė A. Wajda.

Kino kritikai „Povaizdį" vadina asmenišku A. Wajdos, kovotojo už laisvę, meilės laišku kitam kovotojui už laisvę - W. Strzemińskiui. Jie giria ne tik stiprią režisūrą, bet ir meistrišką „Povaizdžio" operatoriaus Pawelo Edelmano darbą ir pagrindinio aktoriaus - genialaus Bogusławo Lindos - vaidybą.