Romanas Polanskis yra sudėtinga ir kontroversiška asmenybė. Ryškus talentas ir atkaklumas padėjo jam užkopti į patį kino Olimpą ir pelnyti kone visus įmanomus kino apdovanojimus, pradedant „Auksiniu liūtu" Venecijoje, gausybe prancūziškųjų „Cezarių", baigiant „Auksine palmės šakele" Kanuose ir net „Oskaru".Tačiau jam pavydėti išdrįstų tik patys drąsiausi, nes jo asmeninį gyvenimą nuolat lydėjo skausmingi, dažnai tragiški įvykiai. Jie taip persipynę su jo filmais, kad atskirti, kur realybė, o kur kūrėjo vaizduotė neįmanoma. Beje, pats režisierius niekada ir nesiekė ieškoti tos ribos. Greičiau, atvirkščiai.Gruodžio 4-13 d. „Skalvijos" kino centras kartu su Lenkijos institutu Vilniuje pristatys išsamią R. Polanskio ankstyvųjų filmų retrospektyvą. Kino ekrane bus parodyti 8 ilgo metro vaidybiniai filmai ir rinktinė trumpametražių, sukurtų garsiojoje Lodzės kino mokykloje, programa. Dauguma R. Polanskio filmų persmelkti mistinės, sunkiai paaiškinamos grėsmės, baimės pojūčių, kas nebestebina, prisiminus paties menininko gyvenimą. Unikalų žvilgsnį į lenkų režisieriaus gyvenimą ir kūrybą siūlo kino kritikas James Greenbergas, prieš porą metų išleidęs biografinę jo knygą. Filmų aptarimus čia lydi prisiminimai apie lūžinius R. Polanskio gyvenimo momentus, pradedant vaikyste Krokuvos gete, motinos žūtimi Aušvico dujų kameroje, tęsiant brutaliu jo žmonos Sharon Tate nužudymu, seksualiniu skandalu, kai 13-etės išprievartavimu apkaltintas režisierius slapta paliko Jungtines Valstijas. Greičiausiai dėl sunkių išgyvenimų R. Polanskis dar vaikystėje atsidavė vaizduotei ir kūrybai. Meno pasaulis jam atrodė tikresnis, nei niūrus gyvenimas komunistų okupuotoje Lenkijoje. „Nuo mažens supratau, kad esu kitoks nei aplinkiniai: gyvenau atskirą gyvenimą savo susikurtame pasaulyje", - prisimena režisierius.1933 m. Paryžiuje gimęs Romanas Polanskis (tikroji pavardė Lieblingas) kiną atrado vaikystėje slapstydamasis nuo vokiečių. Visus savo kišenpinigius jis išleisdavo filmams, nes be jų neištverdavo ir dienos. Jau mokykloje Polanskis tapo „žvaigžde" - jo buvo pilna visur: mokykliniuose spektakliuose, poezijos skaitymuose, turistiniuose žygiuose. Tačiau negrįžtamai Polanskio gyvenimas pasikeitė, kai į filmo „Karta" aikštelę Mundeko vaidmeniui jį pasikvietė jaunas režisierius Andrzejus Wajda. Padrąsintas sėkmės Polanskis įstojo į garsiąją Lodzės kino mokyklą ir netrukus buvo įvertintas pirmaisiais prizais už trumpametražius filmus (labiausiai patebėtas „Du žmonės su spinta"). Po jų sekė pirmoji ilgo metro juosta „Peilis vandenyje" (Nóz w wodzie, 1962), užslėpto priešiškumo, bauginimo ir seksualinės įtampos studija. Psichologiniai žaidimai tarp atsitiktinio keleivio autostopu, turtingo vyro ir jo žmonos tapo aštria visuomenės prisitaikėliškumo kritika. Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas atvėrė Polanskiui kelius į Europą, o vėliau ir į Holivudą.Be „Peilio vandenyje" retrospektyvoje bus parodyta garsioji „buto" trilogija (Apartment Trilogy): „Pasibjaurėjimas" (Repulsion, 1965 m.) „Rozmari kūdikis" (Rosemary Baby, 1968 m.) ir „Nuomininkas" (The Tenant, 1976 m.). Filmams būdinga uždara klaustrofobiška atmosfera, nepakeliama vidinė įtampa, nuolat personažus kaustanti vidinė baimė, tapatybės krizė. Retrospektyvinėje programoje laukia ir pirmasis filmas, kuriuo režisierius prisipažino besididžiuojantis labiausiai, - „Akligatvis" (Cul-de-sac, 1966). Niūrių makabriškų tonų nuspalvintas filmas kupinas absurdo - pabėgęs kalinys terorizuoja jį gelbstinčius žmones. Aktualiai teroro įvykių Paryžiuje fone nuskambės 1988-asiais Prancūzijoje sukurtas psichologinis trileris „Klaikus išbandymas" (Frantic). Retospektyvą vainikuos film noir klasika laikomas „Kinų kvartalas" (Chinatown, 1974) su Jacku Nicholsonu pagrindiniame vaidmenyje ir Thomaso Hardy romano ekranizacija „Tesė" (Tess, 1979), kurią Polanskis skyrė savo žuvusiai žmonai. Pagrindinį vaidmenį filme atliko jaunutė Nastassja Kinski, eskcentriškumu garsėjusio aktoriaus Klauso Kinskio dukra.Gruodžio 4-ąją, penktadienį, R. Polanskio filmų retrospektyvą atvers trumpametražių filmų programa iš Lodzės mokyklos laikų: „Dantinga šypsena" (Uśmiech zębiczny, 1957), „Sugadinsime vakarėlį" (Rozbijemy zabawę, 1957), „Du žmonės su spinta" (Dwaj ludzie z szafą, 1958), „Kai krenta angelai" (Gdy spadają anioły, 1959), „Lempa" (Lampa, 1959 ). Juose išryškėjo režisieriui būdingas kūrybinis braižas: uždara pasakojimo struktūra, įtempta atmosfera, gilinimasis į vidinį filmo protagonistų pasaulį.
6.2
47
81%
