Tarptautinis Kauno kino festivalis šeštadienį, spalio 9 dieną žiūrovus pakvies susitikti su vienu garsiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Deimantu Narkevičiumi. Menininko darbų retrospektyvoje bus rodomi jo kūriniai, pripažinti tarptautiniame meno pasaulyje.
Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius 2008-aisiais buvo įvertintas prestižiniu Vincent van Gogh apdovanojimu, kuris kas du metus įteikiamas sėkmingiausiam Europos menininkui. Pagal "ArtFacts" skelbiamą menininkų reitingą šiuo metu Deimantas Narkevičius pasaulio meno scenoje užima 373 vietą – tai yra aukščiausia vieta, kurią užima menininkas iš Baltijos šalių.
Deimantas Narkevičius yra vienas ryškiausių lietuvių šiuolaikinio meno atstovų, idėjomis ir darbais toli peržengęs Lietuvos sienas. Dėl savito, novatoriško požiūrio, meno koncepcijų jis yra sulaukęs pripažinimo svarbiausiose pasaulio parodose. Skulptorius ir videomenininkas 2001-aisiais ir 2003-aisiais atstovavo Lietuvą 49-ojoje Venecijos bienalėje (2001). Praėjusiais metais jis surengė retrospektyvines personalines parodas „Vieningas gyvenimas“ Berno Kunsthalėje (Šveicarija), Van Abbemuseum Eindhovene (Nyderlandai), Nacionaliniame Reina Sofia muziejuje Madride (Ispanija).
Vienuolikos filmų programoje šeštadienį žiūrovai galės pamatyti filmą “Istorija” (1998), kuriame autorius ir jam artimi žmonės prisimena vaikystę ir tėvus. Keliaujama prisiminimų keliu, kuris kine paprastai simbolizuoja arba užsimiršimą, arba naujos patirties paieškas. Istorija galiausiai perkeliama į brolio sapną apie mirusius tėvus ir baigiasi pilko, atšiauraus miško vizija. Pasakojime nėra patoso, pompastikos ar istorinės prievartos kritikos, jaučiama tik melancholija ir neišsakytas įsitikinimas, kad žmogus, o ne istorija žymi mūsų pasirinktą kelią.
Filmas „Lietuvos energija“ (2000) – tai dokumentinio stiliaus studija apie elektros energijos įmonę. Kartu tai ir istorija apie sovietmečiu pastatytą Elektrėnų miestą. Šis pramoninis miestas buvo suprojektuotas kaip optimizmo ir modernistinio etoso pavyzdys, simbolizavęs Lietuvos technologinę revoliuciją. Deimantas Narkevičius naudoja jau XXI a. Elektrėnuose filmuotą medžiagą: urbanistinius landšaftus, pramogų zonas, elektrinės ir jos interjero detales, interviu su elektrinės darbininkais. Nostalgiją stiprina autoriaus naudojama „Super-8“ mm kino juosta, kuri tarsi imituoja sovietinės Lietuvos televizijos dokumentikoje naudotas technologijas bei sukuria distanciją su regimu vaizdu. Rezultatas – tapybiškas, vizualus ir subjektyvus žvilgsnis į utopinę praeitį ir pamažu nykstančią miesto dabartį.
„Aš kuriu meną, kuris kitaip reflektuoja posovietinį palikimą. O tas palikimas, deja, yra. Jo negali nebūti. Manyčiau, tas kultūrinis palikimas turi būti pervertintas iš naujo ir pateiktas kaip tam tikras specifinis, išskirtinis kultūrinis vienetas. Čia ir yra mano uždavinys, kurį pradėjau vykdyti kažkaip labai intuityviai“, - viename interviu teigia D. Narkevičius. Panašu, jog menininkas tarsi ieško būdo ikonizuoti praeities simbolius darbartiniame kontekste, panašiai kaip Amerikoje poparto atstovai – gal kiek kitu būdu – bet fiksavo visuotinai vartojamas laisvas idėjas jas realizuodami.
Filme „Gyvenimo vaidmuo“ (2003) derinami trys skirtingi pasakojimo būdai. Pirmasis – interviu su britų režisieriumi Peteriu Watkinsu, įrašytas jam gyvenant „savanoriškoje tremtyje“ Lietuvoje. P. Watkinso kalbą apie kūrybą, filmus, artimą santykį tarp biografijos ir kūrybiškumo keičia Mindaugo Lukošaičio piešti Lietuvos peizažai, tarp kurių – Grūto parkas su socialistinėmis pokario skulptūromis. Trečiasis filmo elementas – Anglijos miesto Braitono archyvuose rasta filmuota medžiaga, kurioje mėgėjas entuziastas užfiksavo savo miesto gyvenimą. Deimanto Narkevičiaus filmo struktūra jungia šiuos, rodos, nesugretinamus komponentus. Tiek P. Watkinsas, tiek D. Narkevičius skeptiškai vertina vaizdus, kurie tradiciškai suvokiami kaip autentiški. Nepriklausomai vienas nuo kito du menininkai kuria filmus, stengdamiesi dekonstruoti konvencionalią vaizdinę istorinių liudijimų retoriką ir ieškoti kino kalbos, kuri nepajungia istorijos ideologiniam supanašėjimui ar žiniasklaidos modifikacijoms.
„Kartą XX amžiuje“ (2004) naudojant Lietuvos televizijos archyvinę medžiagą rodomas Lenino paminklo nukėlimas Lukiškių aikštėje. Sovietinės epochos pabaigoje iš viešųjų erdvių buvo pašalinta daugybė komunistinių veikėjų skulptūrų – taip išreikštas perėjimas į naujus laikus. Virš džiūgaujančios minios Vilniuje kabančios Lenino skulptūros vaizdas tūkstančius kartų buvo pakartotas visame pasaulyje ir tapo Sovietų Sąjungos žlugimo simboliu. Bet režisierius šiuos kadrus filme parodo atvirkštine tvarka ir sukuria įspūdį, jog Lenino statula pastatoma publikai plojant. Filme tiriamas asmenybės ir ideologinės simbolikos kultas, kuris, turėjęs pasibaigti prieš dešimtmečius, tebėra aktualus ir šiandien.
Kalbėdamas apie postsovietinį laikotarpį menininkas pastebi, jog nepaprastai lengva pasimesti gausybėje naujos informacijos, kuri užgriuvo žlugus sistemai. „Atrodė, kad tu nieko naujo nebegali padaryti, nes ten, Vakaruose, už sienos, viskas jau seniai padaryta. Ten taip toli nueita, kad bet koks formų, strategijų kartojimas ar mechaniškas reflektavimas niekur nebeveda. Europos muziejams, kolekcininkams ar galerijoms pakartojimų nereikia. Taigi turi atsirasti tai, ko dar nėra, ko dar nebuvo. Turi atsirasti kultūroje kažkoks teiginys, kuris nebuvo pasakytas. Tai mane ir domina kūryboje“.
Ketvirtasis Tarptautinis Kauno kino festivalis vyksta spalio 1 – 17 dienomis Kaune ir Vilniuje, kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“ ir „Skalvija“.
6.4
70
27%
