Jeigu ieškai geriausių romantinių filmų sąrašo be dešimties vienodų, praeitą penktadienį algoritmo pasiūlytų romantinių komedijų – atradai tinkamą vietą. Šiame dešimtuke kalbame apie meilės filmus, kurie liko svarbūs praėjus dešimtmečiams, o ne tik apie tuos, kuriuos pamiršti jau kitą rytą.
Rasi čia ir klasikinius filmus apie meilę, žanrą apibrėžusius dar prieš tavo seneliams susipažįstant, ir naujausius romantinius filmus, sugebėjusius sujaudinti net kietaširdžiausius kritikus. Vieni jų – klasikinės Holivudo dramos, kiti – tarptautinio kino šedevrai, treti – romantinės komedijos, kurias vis dar cituojame kasdieniuose pokalbiuose. Kiekvienas iš jų – ne šiaip filmas apie meilę, o kūrinys, iš naujo apibrėžęs, kaip apskritai turėtų atrodyti geras romantinis filmas.
Šie romantiniai filmai skirti suaugusiesiems ta prasme, kad čia nerasi paprastų, nuspėjamų siužetų – tik sudėtingus, kartais skausmingus, bet visada nuoširdžius pasakojimus apie tai, kaip sunku (ir kaip verta) mylėti kitą žmogų. Kaip visada, be spoilerių – pabaigas palieku tau pačiam atrasti. Taigi, ruošk arbatą ar vyną, susirask minkštą pledą, ir žiūrime, kurie romantiški filmai pelnytai užsitarnavo vietą šiame dešimtuke.
1. Kasablanka (angl. Casablanca, 1942)
Kasablanka
Casablanca
Antrasis pasaulinis karas, Kasablanka. Amerikos emigrantas Rikas Bleinas vadovauja populiariausiam naktiniam klubui mieste. Ciniško vienišo vilko Bleino rankose atsitiktinai atsiduria du vertingi laiškai. Nacių majorui Štraseriui atvykus į Kasablanką, jam pataikaujantis policijos kapitonas Reno padarys viską, kad jam įtiktų. Jis netgi sulaikys čekų pogrindžio vadą Viktorą Lazlo. Rikas labai nustemba išvydęs Lazlo kartu su Ilsa, savo sena meile. Rikas pyksta ant Ilsos, nes kadaise Paryžiuje ji jį paliko, tačiau išaiškėjus, kad tam buvo rimta priežastis, jiedu planuoja pasinaudoti laiškais ir kartu pabėgti.
Pradėkime nuo filmo, kurį net tie, kas jo nematė, jau yra bent iš dalies matę – tiek daug jo replikų, kadrų ir muzikos temų tapo tiesiog bendra kultūros kalba. „Kasablanka“ pasakoja apie cinišku tapusį amerikietį Riką Bleiną, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Maroke valdo populiariausią miesto naktinį klubą. Į jo gyvenimą netikėtai grįžta sena meilė Ilsa – tik šįkart kartu su vyru, čekų pasipriešinimo lyderiu, kuriam reikia Riko pagalbos pabėgti nuo nacių.
Tai, kas šį filmą iškelia virš eilinės karo laikų melodramos, – jo sugebėjimas suderinti asmeninę dramą su pasauliniu mastu vykstančiais įvykiais taip, kad nė viena pusė nenukenčia. Rikas priverstas rinktis tarp savo jausmų ir kažko didesnio už save – ir būtent tas pasirinkimas, o ne pati meilės istorija, tapo tuo, dėl ko filmas prisimenamas iki šiol.
Įdomu tai, kad filmavimo metu scenarijus dar buvo nuolat taisomas, o Ingrid Bergman ilgai nebuvo aiškiai pasakyta, kaip turėtų baigtis Ilsos istorija. Ši nežinia, paradoksaliai, tik sustiprino jos personažo dvejones ekrane.
Hamfris Bogartas ir Ingrid Bergman sukūrė vieną įtikinamiausių ekrano porų kino istorijoje, o Riko naktinio klubo pianistas Semas ir jo atliekama „As Time Goes By“ tapo tokie ikoniški, kad melodiją atpažįsta net žmonės, kurie filmo niekada nematė. „Kasablanka“ laimėjo tris „Oskarus“, įskaitant geriausio filmo kategoriją, ir iki šiol daugelio kritikų vadinamas geriausiu visų laikų romantiniu filmu – ne todėl, kad jame daugiausia bučinių, o todėl, kad jis supranta: kartais mylėti kažką reiškia jį paleisti.
Verta žinoti, kad filmas buvo sukurtas dar karui tebevykstant, o ne žvelgiant į jį iš istorinės distancijos – premjera įvyko vos po kelių savaičių nuo tikrosios Sąjungininkų invazijos į Šiaurės Afriką, todėl žiūrovams tuometinė įtampa jautėsi ne kaip kino fantazija, o kaip beveik dabartinis įvykis. Daugelis scenoje pasirodžiusių aktorių patys buvo pabėgę nuo nacių kontroliuojamos Europos, todėl „La Marseillaise“ atlikimas įgavo ypač stiprų emocinį krūvį.
2. Titanikas (angl. Titanic, 1997)
Titanikas
Titanic
Sukrečiančios istorijos centre – „Titanike“ įsiplieskę dviejų socialinės ir turtinės prarajos skiriamų jaunų žmonių – septyniolikmetės aukštuomenės damos Rouz ir valkataujančio dailininko Džeko, paskutinę akimirką kortomis išlošusio bilietą ir įsėdusio į laivą, – jausmai. Tačiau jų meilei lemta liepsnoti tik vieną naktį... Po 84 metų 101-ų sulaukusi Rouz proanūkei papasakos šią tragiškos meilės ir didžiausios katastrofos istoriją...
Retas filmas gali pasigirti tuo, kad savo metu tapo daugiausia pasaulyje uždirbusiu kino kūriniu vien dėl meilės istorijos, įsuptos į vieną žinomiausių XX amžiaus tragedijų. „Titanikas“ tą padarė, o 2012-ųjų 3D perleidimas jo pajamas papildė dar maždaug 350 milijonų dolerių.
Jauna aukštuomenės mergina Rouz plaukia į Ameriką, kur turėtų ištekėti už jai nemielo, bet turtingo Kalo. Laive, laimėjęs bilietą pokerio partijoje, atsiduria neturtingas menininkas Džekas. Tarp jų prasideda draugystė, greitai peraugusi į aistrą – nepaisant to, kad juos skiria ne tik socialinė klasė, bet ir laikas: laivas jau plaukia savo paskutinę kelionę.
Džeimsas Kameronas čia sukūrė kažką, ko retai pavyksta pasiekti – milžinišką, techniškai nepriekaištingą katastrofos filmą, kuriame vis tiek svarbiausia lieka dviejų žmonių ryšys, o ne skęstantis laivas. Rekonstruotas laivo interjeras, tūkstančiai statistų ir įspūdingas praktinių dekoracijų bei tuomet pažangių skaitmeninių efektų derinys – viskas tarnauja tam, kad žiūrovas patikėtų šia istorija, net žinodamas, kaip ji baigsis istoriškai.
Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet ryšys ekrane tapo toks įtikinamas, kad žiūrovai iki šiol ginčijasi, ar ant garsiosios medinės nuolaužos tikrai nebūtų tilpę abu.
Filmas laimėjo 11 „Oskarų“, susilygindamas su „Ben Hur“ rekordu, ir tapo kartos apibrėžiančiu kino įvykiu – tokiu, po kurio žiūrovai grįždavo į kino teatrus žiūrėti to paties filmo po kelis, o kartais ir po dešimt kartų.
Céline Dion daina „My Heart Will Go On“, kurios atlikėja iš pradžių net nenorėjo įrašyti, nes kūrinys jai nepatiko, tapo viena parduodamiausių visų laikų kino dainų ir be jos šiandien sunku įsivaizduoti patį filmą. Laivo orkestras iš tiesų grojo „Titanikui“ skęstant, nors iki šiol nesutariama, kokį kūrinį muzikantai atliko paskutinį. Nė vienas iš aštuonių orkestro narių neišgyveno.
3. Prieš saulėtekį (angl. Before Sunrise, 1995)
Prieš saulėtekį
Before Sunrise
Amerikiečių turistas Džesis ir prancūzų studentė Selin susitinka visiškai atsitiktinai traukinyje iš Budapešto į Vieną.
Kartais geriausia meilės istorija yra ta, kurioje nieko, iš tikrųjų, nenutinka – tiesiog du žmonės vaikšto po miestą ir kalbasi.
Amerikietis Džesis traukiniu keliauja į Vieną, kai netikėtai susipažįsta su prancūze Selina. Pokalbis tarp jų užsimezga taip natūraliai, kad Džesis įtikina merginą išlipti iš traukinio ir praleisti kartu naktį Vienoje, kol ryte jam reikės skristi namo. Neturėdami nei pinigų nakvynei, nei jokio konkretaus plano, jie tiesiog vaikšto – kalba apie gyvenimą, mirtį, meilę, praeitį ir ateitį, žinodami (ar bent taip manydami), kad daugiau niekada nebesusitiks.
Ričardas Linkleiteris čia atsisako beveik visko, kas įprasta romantinei dramai – nėra dramatiškų muzikinių kulminacijų, nėra kliūčių, kurias reikėtų įveikti, nėra net tikro siužeto. Yra tik dialogas, kuris jaučiasi taip natūraliai, kad sunku patikėti, jog jis buvo parašytas, o ne sugalvotas ekspromtu. Itanas Houkas ir Žiuli Delpi, kartu neoficialiai prisidėję prie dialogų ir personažų kūrimo, sukuria chemiją, kurios negalima suvaidinti – ją arba jauti, arba ne.
Filmo veiksmas telpa į vieną dieną ir naktį, o ilgos pokalbių scenos sukuria beveik realiu laiku vykstančio pasivaikščiojimo įspūdį. Vienos gatvės, parkai ir kavinės tampa tokiais pat svarbiais veikėjais kaip ir patys herojai. Kritikai filmą įvertino itin palankiai, o vėliau jis tapo pirmąja kas devynerius metus plėtotos trilogijos dalimi, sekančia tuos pačius herojus per skirtingus gyvenimo etapus.
Nors Houkas ir Delpi aktyviai prisidėjo prie dialogų kūrimo bei taisymo, filme beveik nebuvo improvizacijos – natūralus pokalbių skambesys buvo pasiektas per ilgas repeticijas ir kruopštų perrašymą. Biudžetas buvo itin kuklus, o filmavimo grafikas – vos kelios savaitės.
Jeigu manai, kad meilės filmui reikia grandiozinių gestų – „Prieš saulėtekį“ įrodys, kad kartais užtenka vieno gero pokalbio.
4. Jausmų galia (angl. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004)
Jausmų Galia
Eternal Sunshine of the Spotless Mind
Neįtikėtina meilės istorija apie Joelį ir Clementine, dvi priešingybes, kadaise aistringai pamilusius vienas kitą, o dabar jau benutraukiančius santykius. Visai netikėtai Joelis sužino, kad Clementine intensyviai lankosi pas psichiatrus, kur jai taikoma neįprasta procedūra: atminties ištrynimas. Joelis, savo širdyje vis dar puoselėjantis šiltus ir aistringus jausmus Clementine, negali susitaikyti, kad jo mylimoji pasiryžo dirbtinai ištrinti iš atminties visus prisiminimus, susijusius su jų meile. Pykčio ir nevilties genamas, jis taip pat nusprendžia atsikratyti prisiminimų apie Clementine pas psichiatrus... Didžioji filmo dalis kaip tik ir vyksta Joelio mintyse ir prisiminimuose, kai jam taikoma trynimo procedūra. Staiga Joelis suvokia, kad jis visai nenori pamiršti Clementine ir procedūros metu pradeda slėpti ją kituose savo prisiminimuose, kas galiausiai labai netikėtai paveikia visą jo atmintį...
Ar kada norėjai visiškai ištrinti buvusį partnerį iš atminties? Būtent tokią paslaugą filme siūlo įmonė „Lacuna“ – medicininę procedūrą, per kurią galima ištrinti visus prisiminimus apie konkretų žmogų. Klementina nusprendžia ištrinti iš savo atminties visus prisiminimus apie buvusį vaikiną Džoelį. Tai sukelia jam tokį skausmą, kad jis nusprendžia padaryti tą patį – ištrinti ją iš savo atminties.
Bet kol procedūra atliekama miegančiam Džoeliui, jis, keliaudamas per savo paties prisiminimus atbuline tvarka – nuo skaudžiausių iki pačių gražiausių – pradeda suprasti, kad nenori jų prarasti. Likusi filmo dalis – karštligiškas bandymas paslėpti Klementinos prisiminimą giliausiuose, keisčiausiuose sąmonės kampeliuose, kol procedūra vis dar vyksta.
Režisierius Mišelis Gondri kartu su scenaristu Čarliu Kaufmanu sukūrė vieną originaliausių pastarųjų dešimtmečių struktūrų kino istorijoje – filmas juda pirmyn ir atgal per laiką taip laisvai, kad pirmą kartą žiūrint kartais sunku susigaudyti, kurioje realybės ar atminties plotmėje šiuo metu esi. Bet būtent tas chaosas atspindi, kaip iš tikrųjų veikia žmogaus atmintis – netvarkingai, asociatyviai, be jokios chronologijos.
Džimas Kerė čia atsisako savo įprastos komiškos manieros ir sukuria vieną nuoširdžiausių savo karjeros vaidmenų, o Keit Vinslet – priešingai nei Rouz „Titanike“ – čia žaisminga, chaotiška ir nenuspėjama Klementina, personažas, vėliau dažnai – ir ne visada pagrįstai – priskirtas vadinamajam ekscentriškos svajonių merginos archetipui.
Verta paminėti ir stiprų šalutinį personažų ansamblį – Kirsten Dunst ir Markas Ruffalo vaidina „Lacuna“ klinikos darbuotojus, kurių pačių asmeniniai santykiai kuria antrą, tylesnę liniją apie tai, kaip lengva pasinaudoti kito žmogaus pažeidžiamumu. Daugelis vizualiai keisčiausių atminties nykimo efektų buvo sukurti praktiškai, tiesiog filmavimo aikštelėje – naudojant priverstinę perspektyvą, transformuojamas dekoracijas, apšvietimą ir kameros triukus.
Filmas laimėjo „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų. O lietuviškas pavadinimas „Jausmų galia“, sąžiningai kalbant, originalo poetiškumo neperteikia nė iš tolo – bet tai jau visai kita istorija.
5. Kai Haris sutiko Salę (angl. When Harry Met Sally..., 1989)
Kai Haris sutiko Salę
When Harry Met Sally...
Ar seksas gali sugriauti nuostabią draugystę tarp vyro ir moters? Štai apie ką šneka Haris ir Salę savo kelionės iš Čikagos į Niujorką metu. Praėjus 11 metai jie vis dar neranda atsakymo. Ar šie du draugai ir pripažins, kad jie skirti vienas kitam, o gal ir toliau neigs tą potraukį, kurį jaučia vienas kitam nuo to laiko kai tik susipažino
Vienas klausimas persekioja šį filmą nuo pat jo pasirodymo: ar vyras ir moteris apskritai gali būti tik draugais, be jokio seksualinio potraukio įsimaišymo? Haris mano, kad ne. Salė mano, kad taip. Per artimiausius dvylika metų jiedu turės progą tai išsiaiškinti – nes likimas juos vis suveda vėl ir vėl.
Pirmą kartą susitikę bendroje kelionėje automobiliu po studijų, Haris ir Salė vienas kito nepakenčia. Antrą kartą susitinka po kelerių metų oro uoste, jau šiek tiek pasikeitę. Trečią kartą – jau draugais tampa. Ir būtent tada, kai tarp jų užsimezga tikra draugystė, viskas tampa daug sudėtingiau, nei jiedu tikėjosi.
Robo Reinerio ir scenaristės Noros Ephron duetas sukūrė romantinę komediją, kuri žanrą apibrėžė ateinantiems dešimtmečiams – natūralūs, greiti, sąmojingi dialogai, personažai, kurie jaučiasi kaip tikri žmonės, o ne siužeto pėstininkai, ir tas retas gebėjimas būti vienu metu ir juokingam, ir nuoširdžiai jautriam.
Filme yra scena delikatesų parduotuvėje, kuri tapo tokia ikoniška, kad ją cituoja net tie, kas filmo nematė – „Man to paties, ką ir jai“, ištarta šalia stalo sėdinčios moters, kurią, beje, vaidina paties režisieriaus mama, tapo viena garsiausių komiškų replikų kino istorijoje.
Filmas taip pat turi savitą struktūrinį triuką – tarp pagrindinio siužeto scenų įterpiami trumpi, dokumentiką imituojantys interviu su aktorių vaidinamomis vyresnio amžiaus poromis, pasakojančiomis, kaip jos susipažino. Iš pradžių tai atrodo tiesiog šalutinis komiškas intarpas, bet iki filmo pabaigos šios trumpos istorijos tampa savotišku emociniu kontrapunktu pagrindinei istorijai – priminimu, kad kiekviena ilgalaikė meilė kadaise prasidėjo nuo kažko atsitiktinio ir netikėto.
Bilis Kristalas ir Meg Rajan sukūrė tokią įtikinamą ekrano chemiją, kad filmas iki šiol lieka etalonu, su kuriuo lyginama kiekviena vėlesnė romantinė komedija apie draugus, kurie galbūt yra kažkas daugiau. Retai kuris žanro filmas sugeba pasenti taip mažai.
6. Meilės laukimas (angl. In the Mood for Love, 2000)
Meilės Laukimas
Fa yeung nin wa
Honkongas, šeštojo dešimtmečio pradžia. Vyriausybės miesto dienraščio redaktorius Čou (akt. Tony Leung) su žmona persikelia į gyventojų prikimštą pensioną. Jo kaimynė – žavi moteris Li-žen su savo vyru irgi ką tik tapo naujais namo gyventojais. Jo žmona ir jos vyras dažnai važinėja į komandiruotes, todėl naujieji kaimynai, vieni grįždami iš miesto, vis dažniau susiduria namo koridoriuje. Vieną gražią dieną Čou ir Li-žen netikėtai išsiaiškina, kad jų antrosios pusės jau seniai užmezgė slaptą intrigą. Ir jiems telieka pasekti jų pavyzdžiu… O gal ir ne todėl. Gal todėl, kad ore tvyro meilės nuotaika.
Jeigu ankstesni šio sąrašo filmai kalbėjo apie meilę garsiai, „Meilės laukimas“ ją tik šnabžda – ir būtent dėl to tampa vienu galingiausių šio žanro kūrinių apskritai.
1962-ųjų Honkonge žurnalistas Čou Mo-vanas ir sekretorė Su Li-džen tą pačią dieną įsikelia į kaimyninius butus. Iš pradžių jų pažintis mandagi ir formali – kol abu netikėtai supranta, kad jų sutuoktiniai vienas kitą apgaudinėja. Bandydami suprasti, kaip ir kada prasidėjo tas romanas, Čou ir Su patys pradeda leisti laiką kartu – ir pamažu tarp jų užsimezga ryšys, kurio nė vienas iš jų iš pradžių nesitikėjo.
Bet čia slypi visas filmo grožis: užuot pasidavę tai pačiai pagundai kaip jų sutuoktiniai, Čou ir Su nusprendžia elgtis kitaip. Jie apsibrėžia ribas. Ir būtent tas susilaikymas, ta nuolatinė, niekada iki galo neišsakyta įtampa tarp dviejų žmonių, kurie akivaizdžiai vienas kitam neabejingi, sukuria kur kas daugiau romantinio įtempimo, nei bet kokia aistringa bučinio scena.
Režisierius Wongas Kar-wai kartu su operatoriais Christopheriu Doyle’u ir Marku Lee Ping Bingu sukūrė vizualiai hipnotizuojantį filmą – ankšti Honkongo koridoriai, lietaus lašai ant lango stiklo, Su Li-džen nesibaigianti kolekcija ryškiaspalvių čiongsamų suknelių, viskas filmuota taip, kad kiekvienas kadras atrodo kaip atskiras paveikslas. Muzikinis leitmotyvas, pasikartojantis per visą filmą, tapo tokiu neatsiejamu nuo paties kūrinio, kad jo negalima išgirsti negalvojant apie šią istoriją.
Su Li-džen per filmą vilki daugiau nei dvidešimt skirtingų čiongsamų suknelių, kurių spalvos ir raštai subtiliai papildo kintančią scenų nuotaiką, nors dialoge apie tai niekada neužsimenama. Toks dėmesys detalėms padarė filmą nepaprastai įtakingą vėlesniems kūrėjams – režisieriai nuo Berio Dženkinso iki Sofijos Kopolos ne kartą minėjo šį kūrinį kaip vieną didžiausių savo įkvėpimo šaltinių.
Kritikai „Meilės laukimą“ dažnai vadina ne tik vienu geriausių šiuolaikinių romantinių filmų, bet ir vienu geriausių filmų apskritai – nepriklausomai nuo žanro.
7. Kalifornijos svajos (angl. La La Land, 2016)
Kalifornijos Svajos
La La Land
Mija (aktorė Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore. Tačiau dabartiniame tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele tai nėra taip paprasta. Kol kas Mija pasiekė tik tiek, kad aptarnauja žvaigždes vienos kino studijos kavinėje. Su panašiomis problemomis susiduria ir jaunas džiazo pianistas Sebastijanas (akt. Ryan‘as Gosling‘as). Vaikinas svajoja atidaryti savo muzikos klubą, tačiau tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas vakarais uždarbiauja kitiems priklausančiuose baruose.
Taip, žinau – originalus pavadinimas „La La Land“ į lietuvių kalbą buvo išverstas kaip „Kalifornijos svajos“, ir niekas iki šiol negali paaiškinti, kodėl. Bet pats filmas nuo to blogesnis netampa.
Mija svajoja tapti aktore, dirba kavinėje ir eina iš vieno nesėkmingo kastingo į kitą. Sebastianas – džiazo pianistas, atsisakantis groti bet ką, kas nėra „tikras“ džiazas, todėl nuolat lieka be darbo. Losandžele, mieste, pastatytame ant svajonių ir jų žlugimo, šie du žmonės susitinka – ir netrukus supranta, kad palaiko vienas kito ambicijas taip, kaip niekas kitas negalėtų.
Damjenas Šazelė, prieš tai sukūręs „Whiplash“, čia sujungia klasikinio Holivudo miuziklo estetiką su labai šiuolaikiška, kartais net skaudžia žinute apie tai, kiek kainuoja vytis savo svajones – ir ką dėl to tenka paaukoti santykiuose. Filmas prasideda spalvingu, choreografuotu šokiu greitkelio kamštyje ir tęsiasi per planetarijaus sceną, kurioje herojai šoka tiesiogine prasme tarp žvaigždžių – bet po visu tuo blizgesiu slypi labai nuogas, sąžiningas pokalbis apie kompromisus, kurių meilė kartais reikalauja.
Rajanas Goslingas pats išmoko groti pianinu filmui, o Ema Stoun už savo vaidmenį pelnė „Oskarą“ – jos paskutinė daina filme, atliekama vienu ilgu, nenutrūkstamu kadru, tapo viena labiausiai aptariamų scenų per pastarąjį dešimtmetį. Filmas iš viso pelnė šešis „Oskarus“. Geriausio filmo apdovanojimą laimėjo „Mėnesiena“, nors dėl ceremonijos metu supainioto voko iš pradžių klaidingai buvo paskelbtos „Kalifornijos svajos“.
Filmo atidarymo scena – šokis ir daina, vykstantys tiesiog ant Los Andželo greitkelio tarp sustojusių automobilių – sukurta taip, kad atrodytų kaip vienas nenutrūkstamas kadras, nors iš tikrųjų ją sudaro trys meistriškai sujungti kadrai. Scena nufilmuota su šimtais šokėjų ir statistų per vos kelias dienas judrioje miesto atkarpoje. Tai tapo savotišku filmo manifestu: net kasdienis kamštis gali virsti stebuklu, jeigu tik sutinki jį taip pamatyti.
„Kalifornijos svajos“ – tai filmas apie tai, kad kartais mylimiausi žmonės mūsų gyvenime nėra tie, su kuriais galiausiai liekame. Ir kad tai savaip taip pat yra meilės istorija.
8. Amelija iš Monmartro (angl. Le Fabuleux Destin d'Amélie Poulain, 2001)
Amelija Iš Monmartro
Le fabuleux destin d'Amélie Poulain
Meilės mieste Paryžiuje gyvena jauna, žavi ir naivi mergina vardu Amelija. Nuo pat vaikystės į pasaulį ji žiūrėjo visai kitokiomis akimis. Sukrėsta netikėtos mamos mirties (tiesiai ant jos užkrito nuo Noterdamo katedros nušokusi savižudė turistė iš Kanados) ir visiškai nekreipiančio į ją dėmesio gydytojo tėčio, kuris buvo prilietęs dukrelę tik vieną kartą ir tai per medicininį patikrinimą, ji pradėjo domėtis labai keistais dalykais - pastebėti pačius nereikšmingiausius dalykus. Užaugusi Amelija dirba kavinėje ir gyvena išnuomotame bute Monmartro rajone, bet jaučiasi labai vieniša. Tačiau ateina diena, po kurios viskas apsiverčia aukštyn kojom. Per televizorių pamačiusi reportažą apie tragišką princesės Dianos mirtį, Amelija paleidžia iš rankų buteliuko kamštelį, kuris nurieda iki kambario sienos ir išjudina iš vietos vieną plytą. Už jos mergina suranda senovišką dėžutę su nepažįstamo žmogaus nuotrauka, plastmasiniais kareivėliais ir kitokiomis smulkmenomis.
Paryžiaus Monmartro rajone dirba kavinėje jauna, vieniša ir be galo lakios vaizduotės padavėja Amelija. Užaugusi be daug dėmesio iš tėvų, ji visą gyvenimą stebėjo pasaulį iš šalies – kol vieną dieną nusprendžia paslapčia daryti gerus darbus nepažįstamiems žmonėms, taip pat likdama nepastebėta.
Bet kai Amelija sutinka keistą išmestų fotokabinų nuotraukų kolekcionierių Nino, jai tenka susidurti su savo pačios didžiausia baime – užmegzti tikrą, matomą ryšį su kitu žmogumi, o ne tik stebėti jo gyvenimą iš tolo.
Žanas Pjeras Žunė sukūrė filmą, kuris tapo viena atpažįstamiausių prancūzų kino vizitinių kortelių pasaulyje – ryškiai geltoni ir raudoni tonai, vaizduotę stimuliuojantys vizualiniai triukai, pasakotojo balsas, aprašantis net smulkiausius herojų įpročius, pavyzdžiui, Amelijos malonumą šaukšteliu pralaužti traškią crème brûlée plutelę. Tai pasaulis, kuriame kiekvienas objektas, kiekvienas nepažįstamasis turi savo mažą, žavią istoriją.
Odri Totu pagrindiniame vaidmenyje tapo tarptautine žvaigžde per naktį – jos didelės, smalsios akys ir droviai gudri šypsena tapo neatsiejamos nuo paties Paryžiaus, kaip miesto, įvaizdžio turistams visame pasaulyje. Iki šiol Monmartre galima nueiti į tą pačią kavinę, kurioje filmuotos scenos, o gerbėjai iš viso pasaulio vis dar keliauja pasižiūrėti Amelijos gyvenamojo namo.
Filmo pasakotojo balsas – ramus, beveik enciklopedinis, aprašantis kiekvieno personažo, net pačių šalutinių, keistas mažas manijas ir baimes – tapo tokia atpažįstama stilistine gaidele, kad ją vėliau ne kartą parodijavo kiti kūrėjai. Būtent šis nuolatinis, meilus dėmesys smulkmenoms – kam patinka panardinti ranką į grūdų maišą, kam – mėtyti plokščius akmenukus taip, kad jie atšoktų nuo vandens paviršiaus – filmą paverčia ne tik meilės istorija tarp dviejų žmonių, bet ir meilės laišku pačiam kasdienio gyvenimo grožiui. Po filmo pasirodymo Monmartras ir jame esanti kavinė „Café des Deux Moulins“ tapo dar populiaresnėmis kino gerbėjų lankomomis vietomis.
„Amelija iš Monmartro“ – tai filmas apie tai, kaip lengva rūpintis kitų laime ir kaip sunku leisti kitiems rūpintis tavąja. Šiltas, žaismingas ir nė kiek nepabodęs, net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo premjeros.
9. Vadink mane savo vardu (angl. Call Me by Your Name, 2017)
Vadink mane savo vardu
Call Me by Your Name
Karšta 1983-iųjų vasara. 17-metis svajotojas Elijas tingiai leidžia dienas tėvų namuose Šiaurės Italijoje. Jis klausosi muzikos, groja pianinu, skaito knygas, žaidžia tinklinį, droviai flirtuoja su merginomis, nepraleidžia maudynių ir naktinių pramogų, kol į vilą šešioms savaitėms iš JAV atvyksta jaunas akademikas Oliveris. Jį kaip asistentą tyrimui apie graikų-romėnų kultūrą pasikviečia Elijo profesorius tėvas. Pasitikintis savimi išvaizdus žydų kilmės amerikietis stilingai rengiasi ir puikiai atrodo. Iš pradžių Elijas gan šaltai ir arogantiškai reaguoja į naują kaimyną, bet jau netrukus jie dviese važinėjasi dviračiais po apylinkes. Elijas nedrąsiai pradeda rodyti dėmesį spontaniškam 24-erių Oliveriui ir netrukus tarp jų įsiplieskia aistra.
1983-iųjų vasara, Šiaurės Italija. Septyniolikmetis Elijas dienas leidžia tėvų vasarnamyje – skaito, groja pianinu, tingiai flirtuoja su kaimynystėje gyvenančiomis merginomis. Į jų namus šešioms savaitėms atvyksta Oliveris – jaunas amerikietis akademikas, atvykęs padėti Elijo tėvui, archeologijos profesoriui.
Iš pradžių Elijas į naująjį svečią žiūri su vos paslėptu pavydu ir šaltoku susidomėjimu. Bet ilgos, saulėtos dienos, praleistos kartu dviračiais važinėjant po apylinkes ir maudantis upėse, pamažu virsta kažkuo daug intensyvesniu – jausmu, kurio nė vienas iš jų iš pradžių nenori pripažinti.
Luca Guadagnino filmuoja šią vasarą taip jusliškai, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia karštį, persikų sultis ir Šiaurės Italijos šviesą, besiskverbiančią pro medžių lapiją. Filmas niekada neskuba – jis leidžia jausmams bręsti taip, kaip vasaros popietė brandina persiką ant medžio šakos, ir būtent tas neskubėjimas filmą daro tokį intymų.
Timothée Chalamet šiam vaidmeniui buvo nominuotas „Oskarui“ būdamas vos dvidešimt dvejų metų – jo Elijas kartu ir drovus, ir aistringas, ir visiškai autentiškas paauglystės pabaigos portretas. O paskutinioji filmo scena, filmuota vienu ilgu, nenutrūkstamu Elijo veido kadru prie židinio, tapo viena emociškai galingiausių pastarojo dešimtmečio kino akimirkų – nepaisant to, kad joje beveik nieko nevyksta, išskyrus vieną žmogaus veidą, išgyvenantį visas įmanomas emocijas vienu metu.
Sufjano Stevenso specialiai filmui parašytos ir atrinktos dainos tapo neatskiriama filmo atmosferos dalimi – jos skamba lygiai tada, kai reikia, niekada nenustelbdamos vaizdo, bet visada jį papildydamos. O Elijo tėvo, kurį vaidina Michaelas Stuhlbargas, monologas filmo pabaigoje, kuriame jis kalbasi su sūnumi apie patirtą skausmą, tapo tokia plačiai cituojama scena, kad daugelis kritikų ją vadina viena geriausiai parašytų tėvo ir sūnaus scenų visoje kino istorijoje.
Filmas laimėjo „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų ir tapo vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio queer romantikos kūrinių – todėl, kad šią istoriją pasakoja su tokia pačia rimtimi ir grožiu kaip bet kurią kitą pirmosios meilės istoriją.
10. Praėję gyvenimai (angl. Past Lives, 2023)
Praėję Gyvenimai
Past Lives
Nora ir Hasungas, du giliai susiję vaikystės draugai, išsiskiria po to, kai Noros šeima emigruoja iš Pietų Korėjos. Po dvidešimties metų jie vėl susitinka vienai lemtingai savaitei, kad išsiaiškintų meilės ir likimo sąvokas.
Korėjiečių kultūroje vartojama sąvoka „in-yun“, nusakanti per daugybę susitikimų ir gyvenimų susiklosčiusį žmonių ryšį. Būtent šia sąvoka grindžiama viena jautriausių pastarojo dešimtmečio meilės istorijų.
Nora ir Hae Sungas – vaikystės draugai iš Seulo, tarp kurių mezgėsi pirmoji simpatija, kol Noros šeima emigruoja į Kanadą. Praėjus dvylikai metų jiedu vėl susiranda internete, trumpai bendrauja per vaizdo skambučius – kol Nora nusprendžia nutraukti šį ryšį, nes jis pernelyg trukdo jai gyventi realų gyvenimą Niujorke. Dar po dvylikos metų, jau ištekėjusi, Nora sužino, kad Hae Sungas atvyksta jos aplankyti.
Celine Song, pati režisierė, čia pasakoja iš dalies autobiografinę istoriją be melodramos, be didelių gestų ir be aiškaus „teisingo“ atsakymo, kas turėtų nutikti toliau. Vietoj to filmas kelia klausimą, kurį retai kuris romantinis filmas išdrįsta palikti neatsakytą: ar visada egzistuoja viena, „teisinga“ meilė, kurią pralaimėjome dėl gyvenimo aplinkybių, ar gyvenimas, kurį pasirinkome, savaip taip pat yra teisingas?
Greta Li ir Teo Yoo sukuria tokią subtilią, santūrią chemiją, kad kiekvienas žvilgsnis tarp jų personažų atrodo pasakantis daugiau nei bet koks dialogas. O Noros vyro Artūro personažas, kurį daugelis kitų filmų būtų pavertę paprastu trukdžiu meilės istorijai, čia gauna savo paties orumą ir empatiją – retas pasirinkimas, praturtinantis visą kūrinį.
Istorija iš dalies paremta pačios režisierės Celine Song gyvenimu – kaip ir Nora, ji vaikystėje emigravo iš Pietų Korėjos į Kanadą, o vėliau persikėlė į Niujorką rašyti pjesių. Pasak pačios kūrėjos, idėja filmui gimė iš tikro vakaro Niujorko bare, kai ji sėdėjo tarp savo vaikystės draugo iš Korėjos ir savo amerikiečio vyro – abu, mokėdami skirtingas kalbas, bandė vienas kitam paaiškinti, ką reiškia kitas žmogus jos gyvenime.
„Praėję gyvenimai“ buvo nominuotas dviem „Oskarams“, įskaitant geriausio filmo kategoriją – neįtikėtinas pasiekimas debiutiniam režisierės filmui. Jeigu nori pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinis, santūrus, bet be galo skausmingas meilės filmas, – pradėk nuo šito.
Verta paminėti: dar keli klasikiniai filmai
Romos atostogos (angl. Roman Holiday, 1953) – princesė, pabėgusi nuo protokolo vienai dienai Romoje, ir žurnalistas, žinantis, kas ji tokia, bet nutylintis tiesą. Pirmasis didelis Audrey Hepburn vaidmuo Holivude, iš karto pavertęs ją žvaigžde.
Notinghilas (angl. Notting Hill, 1999) – pasaulinio garso aktorė ir kuklios knygų parduotuvės savininkas Londone. Britiškos romantinės komedijos viršūnė, kurios be Hju Granto mikčiojančio žavesio neįsivaizduotum.
Anė Hol (angl. Annie Hall, 1977) – Vudžio Aleno ir Dajanos Kiton duetas, pakeitęs tai, kaip Holivudas apskritai kalba apie santykius. Laimėjo „Oskarą“ už geriausią filmą.
Dienoraštis (angl. The Notebook, 2004) – pagal Nicholaso Sparkso romaną sukurta istorija apie meilę, išgyvenusią socialinę atskirtį ir laiką. Kritikų vertinimai kuklesni nei žiūrovų meilė šiam filmui, bet pastaroji per dvidešimt metų nė kiek nesumažėjo.
Miesto šviesos (angl. City Lights, 1931) – Čarlio Čaplino nebylusis šedevras apie valkatą, įsimylėjusį aklą gėlių pardavėją. Vienas gražiausių finalų visoje kino istorijoje – ir tai pasakyta be jokio perdėjimo.
Liepsnojančios moters portretas (angl. Portrait of a Lady on Fire, 2019) – dailininkė pasamdoma slapta nutapyti nenorinčios ištekėti aristokratės vestuvinį portretą XVIII amžiaus Bretanėje. Vizualiai apstulbinantis ir tyliai revoliucingas žvilgsnio, meno bei geismo tyrinėjimas.
6.0
33
27%
