Geriausi trileriai turi vieną bendrą bruožą – jie neleidžia atsipalaiduoti nė sekundei, net kai atrodo, kad jau viską supratai. Šiame sąraše rasi ir grynai kriminalinius trilerius, ir tokius psichologinius filmus, kurie ilgai neduoda ramybės net pasibaigus titrams.
Šie trileriai atrinkti ne todėl, kad juose daug šaudymo ar persekiojimo scenų (nors kai kuriuose jų netrūksta), o todėl, kad kiekvienas iš jų sukuria tikrą, apčiuopiamą įtampą – tokią, kurią jauti krūtinėje, o ne tik ekrane matai. Kaip visada, be spoilerių: kiekvieno iš šių trilerių grožis slypi būtent netikėtumo faktoriuje, tad pabaigas palieku atrasti patiems.
Užgesink šviesą, patogiai įsitaisyk ir žiūrime, kurie trileriai pelnytai užsitarnavo vietą šiame dešimtuke.
1. Avinėlių tylėjimas (angl. The Silence of the Lambs, 1991)
Avinėlių Tylėjimas
The Silence of the Lambs
Jauna FTB agentė Clarice Starling paskiriama į pagalbą surasti dingusią moterį ir išgelbėti ją nuo psichopato žudiko, kuris savo aukoms nulupa odą. Clarice bando suprasti nusikaltėlio mąstymą, bendraudama su kitu psichopatu...
Jauna FTB akademijos kursantė Klarisė Starling gauna neįprastą užduotį – apklausti įkalintą, itin pavojingą psichiatrą ir kanibalą daktarą Hanibalą Lekterį, tikintis, kad jo įžvalgos padės sugauti kitą serijinį žudiką, žinomą kaip Bufalo Bilas. Bet Lekteris nieko neduoda veltui – už kiekvieną užuominą jis reikalauja vis asmeniškesnių Klarisės atsivėrimų, paversdamas kiekvieną jų pokalbį psichologine dvikova, kurioje neaišku, kas ką iš tikrųjų tiria.
Filmas, sukurtas pagal Thomo Harriso romaną, tapo vienu iš vos trijų kino istorijoje sukurtų filmų, laimėjusių visus penkis pagrindinius „Oskarus“ – už geriausią filmą, režisierių, scenarijų ir abu pagrindinius vaidmenis. Tai neįtikėtinas pasiekimas žanro filmui, kurį Akademija paprastai ignoruoja.
Entonis Hopkinsas ekrane praleidžia vos apie šešiolika minučių, bet sukuria vieną įsimintiniausių piktadarių kino istorijoje – ramus, mandagus, beveik aristokratiškas balsas kontrastuoja su tuo, ką žinome apie jo veiksmus, ir būtent tas kontrastas jį daro neįtikėtinai bauginantį. Džodė Foster kaip Klarisė sukuria personažą, kuris niekada neatrodo kaip bejėgė auka – ji baiminasi, bet vis tiek eina pirmyn, ir būtent tas ryžtas, o ne pati kriminalinė intriga, tampa filmo emociniu centru.
Režisierius Džonatanas Demė daugelį pokalbių scenų filmavo taip, kad aktoriai žvelgtų beveik tiesiai į kameros objektyvą – dėl to atrodo, lyg Lekteris kalbėtų ne su Klarise, o tiesiai su tavimi. Retai kuris trileris sugeba sukelti tokį fizinį nejaukumą vien per dialogą, be jokio matomo smurto ekrane.
Bufalo Bilo personažas, kurį įtaigiai suvaidino Tedas Levinas, įkūnija visiškai kitokio pobūdžio siaubą nei Lekteris – ne rafinuotą intelektualą, o chaotišką, savo paties demonų persekiojamą žmogų, medžiojantį aukas savo namų rūsyje. Šis kontrastas tarp dviejų skirtingų blogio tipų – vieno šaltakraujiško ir kontroliuojančio, kito – chaotiško ir impulsyvaus – filmui suteikia dvigubą įtampos sluoksnį.
„Avinėlių tylėjimas“ pavertė Hanibalą Lekterį vienu garsiausių kino piktadarių ir atvėrė kelią vėlesniems tęsiniams, priešistorėms bei televizijos serialui, tačiau nė vienas iš jų nepasiekė originalo psichologinio tikslumo ir tvirtai suvaldytos atmosferos.
2. Septyni (angl. Se7en, 1995)
Septyni
Se7en
Du žmogžudysciu skyriaus detektyvai desperatiškai medžioja paslaptinga maniaka, žudanti savo aukas pagal septynias didžiasias nuodemes. Tyrimas abiem policininkams tampa tikra kelione i pragara. Vienintelis budas sugauti žudika – perprasti jo mastyma ir sugebeti atspeti maniako pasirinkta auka...
Du žmogžudysčių skyriaus detektyvai – netrukus į pensiją išeinantis Vilijamas Somersetas ir jaunas, karštakošis Deividas Milsas – ima tirti keistą žmogžudystę, kurioje auka buvo priversta mirti nuo persivalgymo. Netrukus paaiškėja, kad tai tik pirmoji auka serijinio žudiko, planuojančio nužudyti po vieną žmogų už kiekvieną iš septynių didžiųjų nuodėmių.
Deividas Finčeris, tuo metu dar tik pradedantis kino režisierius, sukūrė filmą, kuriame beveik nuolat lyja, o kiekvienas kadras dvelkia puvimu ir nusivylimu – atmosfera, kuri pati savaime tampa vienu iš filmo personažų. Tai, kad žudiko tapatybė paaiškėja gerokai anksčiau, nei tikėtumeisi tokio žanro filme, netrukdo įtampai – priešingai, tai leidžia filmui susikoncentruoti į kur kas nerimą keliantį klausimą: ką daryti, kai žinai, kas tavęs laukia, bet negali to sustabdyti.
Bradas Pitas ir Morganas Frimenas sukuria vieną įsimintiniausių detektyvų duetų kino istorijoje – jaunatviškas idealizmas prieš metų metais sukauptą, nuovargio pritvinkusią išmintį. Filmo pabaiga, vykstanti dykumos vidury, tapo tokia legendine, kad net dešimtmečius vėliau žiūrovai diskutuoja, ar galėjo baigtis kitaip.
Filmas jau pasirodymo metu tapo didžiuliu komerciniu hitu, o bėgant metams jo reputacija tik stiprėjo – šiandien „Septyni“ laikomas vienu įtakingiausių šiuolaikinių kriminalinių trilerių. Finčeris prie serijinių žudikų temos vėliau dar sugrįš su filmu „Zodiakas“ ir serialu „Mindhunter“, bet „Septyni“ liko tuo, kuris jo braižą apibrėžė pirmą kartą.
Žudiko personažas, žinomas tik kaip Džonas Dou, filme pasirodo palyginti trumpai, bet kiekviena jo scena kruopščiai sukonstruota taip, kad jis atrodytų ne šiaip beprotis, o savotiškas, iškreiptas moralistas, tikintis atliekąs teisingumą. Studija iš pradžių svarstė švelnesnę ir viltingesnę pabaigą, tačiau Finčeris ir Bradas Pitas atkakliai gynė originalią scenarijaus atomazgą. Būtent dėl šio sprendimo filmas išliko toks negailestingas, kokį jį žinome šiandien.
3. Dingusi (angl. Gone Girl, 2014)
Dingusi
Gone Girl
Šiltas vasaros rytas šiaurės Misūryje, JAV. Penktosios Niko ir Eimės vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė. Tačiau netikėtai dingsta Eimė. Vyras atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors ir žino, kad yra pagrindinis įtariamasis, o iš Eimės dienoraščio paaiškėja, kad ši lyderė perfekcionistė galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui Nikas keistai išsisukinėja, kol akivaizdžiai įtūžta – net dvynė jo sesuo akimirką suabejoja brolio nekaltumu. Tiesa yra kur kas tamsesnė, painesnė ir šiurpesnė, nei galima numanyti.
Penktųjų vestuvių metinių rytą Nikas grįžta namo ir randa praviras duris, sujauktą svetainę – ir jokios žmonos Eimės. Netrukus tyrėjai aptinka ir kraujo pėdsakų. Policija greitai ima įtarinėti patį Niką, o žiniasklaida, pagavusi kraujo kvapą, paverčia jo gyvenimą viešu spektakliu, kuriame kiekvienas nerangus jo veido judesys interpretuojamas kaip kaltės įrodymas.
Deividas Finčeris, sukūręs filmą pagal Gillian Flynn bestselerį, čia meistriškai žaidžia su žiūrovo lūkesčiais – pasakojimą sudaro dvi lygiagrečios linijos, viena pasakojanti apie dabartinius įvykius, kita – apie Niko ir Eimės santykių praeitį per Eimės dienoraščio įrašus. Kuo toliau filmas juda, tuo aiškiau supranti, kad nė vienas šaltinis, kuriuo pasitiki, negali būti visiškai patikimas.
Rosamund Pike už savo vaidmenį sulaukė „Oskaro“ nominacijos – jos Eimė yra vienas sudėtingiausių, sluoksniuočiausių moteriškų personažų šiuolaikiniame trilerių žanre, personažas, kuris atsisako būti tiesiog „auka“ ar „piktadare“, o tampa kažkuo daug neapibrėžiamesniu. Benas Afleckas kaip Nikas puikiai perteikia žmogų, kurio kiekvienas nerangus poelgis viešumoje tampa savotišku savęs sabotažu.
Filmas tapo vienu pelningiausių 2014-ųjų metų kūrinių ir sukėlė plačias diskusijas apie santuoką, žiniasklaidos vaidmenį kriminalinėse bylose bei tai, kaip lengvai visuomenė gali suformuoti nuomonę, remdamasi vien paviršutiniškais ženklais. Retai kuris trileris sugeba būti vienu metu tokiu įtemptu ir tokiu aštriai socialiai pastabiu.
Pati Gillian Flynn parašė ir filmo scenarijų, glaudžiai bendradarbiaudama su Finčeriu, kad ekranizacija išliktų ištikima knygos dvasiai, net keičiant kai kurias siužeto detales dėl kino formato. Eimės monologas apie vadinamąją „šauniąją merginą“ tapo plačiai cituojama kultūrine nuoroda diskusijose apie moterims primetamus vaidmenis santykiuose.
Filmavimo grupė itin kruopščiai atkūrė televizijos naujienų ir pokalbių laidų segmentus apie Niko bylą – detalė, kuri tik sustiprina jausmą, kad žiūrovas stebi ne šiaip trilerį, o tikroviško žiniasklaidos cirko atspindį.
4. Kuždesių sala (angl. Shutter Island, 2010)
Kuždesių sala
Shutter Island
Reičelė Solando dingo kaip į vandenį. Ji ištrūko pro užrakintas kameros duris. Praėjo nepastebėta pro kelias apsaugos užkardas. Išėjo palikusi abi poras batų ir... paslaptingą skaičių seką ant popieriaus lapo. Du pareigūnai, atvykę tirti mistiško Reičelės Solando dingimo, netrukus pasijus izoliuoti saloje, kurią nuo žemyno visiškai atskirs didžiausia per tris dešimtmečius audra. Kol vėjas ir vanduo nenuplovė paskutinių Reičelės Solando pėdsakų, jie privalės įminti jos dingimo mįslę ir atskleisti paslaptis, kurias saugo Kuždesių sala.
1954-ieji. JAV maršalas Tedis Danielsas kartu su nauju partneriu atvyksta į atokią, uolėtą salą, kurioje įsikūrusi psichiatrinė ligoninė pavojingiausiems nusikaltėliams. Jų užduotis – ištirti, kaip iš griežtai saugomos palatos galėjo dingti viena pacientė, tarsi išgaravusi pro sienas.
Bet kuo giliau Tedis kapstosi po ligoninės paslaptis, tuo labiau ima nerimauti, kad kažkas jam nesako visos tiesos – o galbūt jo paties suvokimas apie tai, kas vyksta, jau seniai nebeatitinka realybės.
Martinas Skorsezė, filmuodamas pagal Deniso Lehane’o romaną, čia sukuria klaustrofobišką, nuolat lietaus ir žaibų perpildytą atmosferą, kurioje net saulėta diena atrodo grėsminga. Filmas skolinasi iš 1940–50-ųjų film noir estetikos, bet papildo ją modernia, psichologiškai sudėtinga naratyvine struktūra su gausybe atsiminimų fragmentų ir sapniškų vizijų, kurios pamažu ima susilieti su „realiais“ įvykiais.
Tai vienas fiziškai ir emociškai intensyviausių Leonardo DiCaprio karjeros vaidmenų – personažas nuolat balansuoja ant nervinio išsekimo ribos. Kritikų priėmimas filmo pasirodymo metu buvo gana nevienareikšmis, tačiau žiūrovai jį pamilo iš karto – ir bėgant metams „Kuždesių sala“ tapo vienu dažniausiai peržiūrimų ir aptariamų psichologinių trilerių, o jo pabaiga iki šiol sukelia karštus ginčus interneto forumuose.
Filme pasikartojantys vandens ir ugnies vaizdiniai – audros, potvyniai, degantys pastatai – nėra atsitiktiniai; Skorsezė juos naudoja kaip vizualią metaforą Tedžio slopinamiems prisiminimams, kurie nuolat bando prasibrauti į paviršių. Benas Kingslis, vaidinantis ligoninės vyriausiąjį psichiatrą daktarą Cawley, savo ramiu, beveik pernelyg mandagiu elgesiu kuria vieną neaiškiausių filmo personažų – niekada nesuprantama iki galo, ar jis draugas, ar priešas.
Jeigu myli filmus, kurie priverčia abejoti viskuo, ką ką tik pamatei, ir grįžti prie jų antrą kartą, jau žinant daugiau, – „Kuždesių sala“ tam sukurta tobulai.
5. Infiltruoti (angl. The Departed, 2006)
Infiltruoti
The Departed
Trejų "Oskaro" premijų laureatas Jackas Nicholsonas vaidina žiaurumais pagarsėjusį ir negailestingą airių mafijos bosą Franką Kostelą, kuris viešpatauja Bostone ir įžuliais nusikaltimais dažnai šokdina policijos detektyvus. Remdamasis išmintingu planu jis užverbuoja jauną kadetą Koliną Sulivaną, kuris gauna darbą miesto policijos departamente ir tampa slaptuoju informatoriumi. Savo ruožtu, kitas perspektyvus policininkas Bilis Kostiganas išlaiko keletą sunkių išbandymų ir gauna sudėtingą užduotį užsitarnauti gudriojo lapino Kostelo pasitikėjimą. Jis sėkmingai įsilieja į nusikaltėlių būrį ir įrodo savo vertę mafijos bosui...
Bostone, airių mafijos kontroliuojamame rajone, vyksta dvigubas žaidimas: jaunas policininkas Bilis Kostiganas įsiskverbia į nusikalstamą organizaciją, apsimesdamas nusikaltėliu, o tuo pat metu mafijos bosas Frenkas Kostelas nuo pat vaikystės augino savo žmogų policijos gretose – Kolinas Salivanas dirba būtent toje pačioje specialiųjų operacijų grupėje, kuri medžioja Kostelą.
Abu vyrai gyvena dvigubą gyvenimą, žinodami, kad atskleidimas reikštų mirtį – ir kai abi pusės pradeda įtarti, jog jų gretose slepiasi kurmis, prasideda įtempta lenktynė laiku, kurioje kiekvienas nežinomasis gali kainuoti gyvybę. Filmas yra Honkongo trilerio „Infernal Affairs“ adaptacija, perkelta į Bostono airių nusikalstamo pasaulio aplinką. Frenko Kostelo personažas iš dalies įkvėptas garsiojo gaujos vado Whitey Bulgerio, tačiau pati istorija nėra paremta jo gyvenimu.
Martinas Skorsezė, adaptuodamas Honkongo trilerį „Infernal Affairs“, perkėlė istoriją į savo puikiai pažįstamą Bostono airių bendruomenės pasaulį, prisodrindamas ją savo įprastu, energingu montažu, aštriais dialogais ir smurto scenomis, kurios niekada nesijaučia pertekliškai. Filmas surinko vieną įspūdingiausių aktorių sudėčių – Leonardo DiCaprio, Metas Deimonas, Džekas Nikolsonas, Markas Volbergas ir Vera Farmiga – kiekvienas gaudamas progą suspindėti atskirose scenose.
„Infiltruoti“ pagaliau atnešė Skorsezei ilgai lauktą „Oskarą“ už geriausią režisūrą po kelių dešimtmečių nominacijų be laimėjimo – kartu su apdovanojimu už geriausią filmą. Filmo pabaiga, kupina netikėtų posūkių per paskutines dešimt minučių, tapo viena dažniausiai aptariamų šiuolaikinio kriminalinio kino pabaigų.
Džekas Nikolsonas kaip mafijos bosas Frenkas Kostelas dažnai improvizuodavo savo replikas ir elgesį filmavimo aikštelėje, kartais net nežinant kitiems aktoriams, ko iš jo tikėtis konkrečioje scenoje – toks nenuspėjamumas ekrane tik sustiprino jo personažo grėsmingumą. Markas Volbergas už palyginti nedidelį, bet aštrų vaidmenį sulaukė „Oskaro“ nominacijos geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje, o filmo finalinis kadras su žiurke, praslenkančia palei balkono turėklus, tapo vienu labiausiai analizuojamų simbolinių vaizdinių šiuolaikiniame kriminaliniame kine.
6. Šioje šalyje nėra vietos senukams (angl. No Country for Old Men, 2007)
Šioje Šalyje Nėra Vietos Senukams
No Country for Old Men
Vietname kariavęs medžiotojas netikėtai įžengia į tragiškai pasibaigusios narkotikų perdavimo operacijos sceną: aplinkui žmonių lavonai, nukautas šuo, susprogdinti automobiliai sušaudytais stiklais, pilnas sunkvežimis kokaino ir lagaminėlis su milijonu dolerių.Apie geresnį gyvenimą svajojęs vyrukas pinigus pasisavina ir savanoriškai pavirsta auka, kurią nuolat persekioja paslaptingas psichopatas ir nuoširdusis šerifas.
Vakarų Teksaso dykumoje medžiodamas antilopes Liuelinas Mosas atsitiktinai aptinka narkotikų sandorio, pasibaigusio žudynėmis, pėdsakus – ir krepšį su keliais milijonais dolerių. Nusprendęs pasiimti pinigus sau, jis nė nenutuokia, kad tuo pačiu save pasmerkia būti medžiojamu žmogaus, kuris nepažįsta nei pavargimo, nei gailesčio.
Tas žmogus – Antonas Šigurhas, samdomas žudikas su pneumatiniu galvijų žudymo pistoletu vietoje įprasto ginklo ir savita, beveik filosofine moralės sistema, pagal kurią jis nusprendžia, kam lemta gyventi. Šerifas Edas Tomas Belas, senstantis ir vis labiau nusivylęs pasaulio žiaurumu, seka abiejų pėdomis, bandydamas suprasti nusikaltimą, kuris, atrodo, nebeturi jokios logikos.
Broliai Koenai, adaptuodami Cormaco McCarthy romaną, sukūrė filmą, kuriame beveik nėra muzikos – tyla čia tampa savotišku garso takeliu, priverčiančiu kiekvieną žingsnį koridoriuje ar durų girgždesį skambėti kaip grėsmę keliantį ženklą. Havjeras Bardemas už Antono Šigurho vaidmenį laimėjo „Oskarą“ – personažas su neįprasta šukuosena tapo vienu lengviausiai atpažįstamų šiuolaikinio kino piktadarių.
Viena garsiausių filmo scenų – kai Šigurhas priverčia atsitiktinį degalinės pardavėją mesti monetą, nuo kurios baigties priklauso, ar žmogus liks gyvas – tapo savotišku filmo manifestu apie tai, kaip atsitiktinumas, o ne moralė, valdo šio pasaulio likimus. Filmas Kanų kino festivalyje sulaukė ilgų ovacijų dar prieš platesnę premjerą, o vėliau laimėjo keturis „Oskarus“, įskaitant geriausio filmo kategoriją.
Tomis Li Džounsas kaip šerifas Belas filmo pabaigoje pasakoja sapną apie savo mirusį tėvą – monologą, kuris neužbaigia siužeto įprastu būdu, bet glaustai apibendrina visą kūrinio temą apie senėjimą, kartų kaitą ir vis mažiau suprantamą pasaulį.
7. Parazitas (angl. Parasite, 2019)
Kim šeima gyvena ankštame pusrūsio bute, susigrūdusi visi keturi, ir vos suduria galą su galu, imdamiesi bet kokio atsitiktinio darbo. Kai sūnui Ki Vu netikėtai pasiseka gauti privačių pamokų darbą turtingoje Park šeimoje, jis pastebi galimybę – ir netrukus visa jo šeima, viena po kitos, apgaule įsidarbina pas Parkus, apsimesdami visiškai tarpusavyje nepažįstamais žmonėmis.
Iš pirmo žvilgsnio planas veikia nepriekaištingai – Parkai patiklūs, turtingi ir visiškai nesuvokia, kaip giliai jų namuose įsišaknijusi apgaulė. Bet Bongas Džun Ho, pamažu keisdamas žanrą nuo socialinės komedijos link kažko kur kas tamsesnio ir nenuspėjamo, priverčia suprasti, kad šis planas negali tęstis amžinai be pasekmių.
Filmas tapo pirmuoju ne angliška kalba sukurtu kūriniu, laimėjusiu „Oskarą“ už geriausią filmą – istorinis įvykis, apie kurį pats režisierius sakė tikintis, kad tai paskatins Vakarų žiūrovus drąsiau žiūrėti filmus su subtitrais. Be to, „Parazitas“ laimėjo ir Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ – retas meninio ir komercinio pripažinimo derinys.
Vizualiai filmas kruopščiai sudėliotas taip, kad pati erdvė – Parkų namo architektūra ir Kimų pusrūsio ankštumas – tampa svarbiu pasakojimo elementu, atspindinčiu socialinę nelygybę fiziniu, apčiuopiamu būdu. Vienas pasikartojantis simbolis – dekoratyvinis akmuo, kurį Ki Vu draugas padovanoja kaip talismaną turtui pritraukti – tampa vis sudėtingesne metafora per visą filmą, keisdamas savo reikšmę kartu su siužetu.
Bongas Džun Ho, prieš tai sukūręs tokius pripažintus filmus kaip „Prisiminimai apie žmogžudystę“, „Pabaisa“, „Snowpiercer“ ir „Okja“, čia parodo save kaip vieną tiksliausių šiuolaikinio kino stilistų – kiekviena scena tarnauja bent dviem tikslams vienu metu, tiek pasakojimui, tiek simbolikai. Retai kuris trileris sugeba taip subtiliai perbėgti nuo juoko iki grėsmingo nerimo per vieną sceną, neprarasdamas tono nuoseklumo.
8. Bėglys (angl. The Fugitive, 1993)
Bėglys
The Fugitive
Daktaras Ričardas Kimblas - vienas geriausių Čikagos chirurgų. Jis gyveno puikų gyvenimą.Tačiau kartą, grįžęs namo, jis užtinka įsilaužėlį, kuriam pavyksta pasprukti. Greitai pamato ir sužeistą žmoną Helen, kuri po kelių minučių miršta.Ričardas apkaltinamas žmogžudyste, o teismas jį nuteisia myriop.Autobuse, kuriuo vežami nuteistieji, įvyksta nelaimingas atsitikimas. Ričardui pavyksta pasinaudoti tuo - jis pabėga.Vyras pasiryžęs surasti žmonos žudiką, deja, jį visur medžioja policija.
Daktaras Ričardas Kimblas, vienas geriausių Čikagos chirurgų, grįžta namo ir randa savo žmoną mirtinai sužeistą, o namuose – bėgantį įsibrovėlį. Tačiau policija, remdamasi netiesioginiais įrodymais, apkaltina žmogžudyste patį Kimblą, o teismas jį nuteisia mirties bausme.
Vežant nuteistuosius autobusu įvyksta avarija, ir Kimblui netikėtai pavyksta pasprukti. Dabar jis turi du tikslus: surasti tikrąjį žudiką ir išlikti gyvam, kol jį be perstojo medžioja federalinis maršalas Semjuelis Žerardas – žmogus, kuriam absoliučiai nesvarbu, ar Kimblas kaltas, ar ne, o svarbu tik jį sugauti.
Filmas, sukurtas pagal septintajame dešimtmetyje populiarų televizijos serialą, tapo vienu ryškiausių dešimtojo dešimtmečio veiksmo trilerių pavyzdžių – tempas čia niekada nesustoja, o kiekviena Kimblo pabėgimo scena, įskaitant legendinį šuolį nuo užtvankos, filmuota taip, kad žiūrovas jaustųsi taip pat išsekęs kaip ir pats herojus.
Harisonas Fordas kaip Kimblas ir Tomis Li Džounsas kaip Žerardas sukuria vieną įsimintiniausių persekiotojo–persekiojamojo dinamikų kino istorijoje – nė vienas iš jų nėra piktadarys, abu tiesiog daro tai, ką mano esant teisinga, ir būtent šis moralinis dviprasmiškumas filmą iškelia virš eilinio veiksmo trilerio. Fordas pats atliko dalį fizinių scenų, įskaitant pavojingai atrodantį stovėjimą ant užtvankos krašto, tačiau pačiam šuoliui buvo naudojamas manekenas.
Tomis Li Džounsas už savo vaidmenį laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias antraplanis aktorius – reta pagarba veiksmo trilerio žanrui, kuriame šalutiniai vaidmenys retai sulaukia tokio dėmesio. Jo personažo replika, ištarta susidūrus su Kimblu prie užtvankos – kad jam nerūpi, ar bėglys kaltas, – tapo viena dažniausiai cituojamų filmo eilučių, glaustai apibendrinančia jo požiūrį į darbą.
Filmas surinko beveik 370 milijonų dolerių visame pasaulyje ir buvo nominuotas septyniems „Oskarams“, įskaitant geriausio filmo kategoriją – retas atvejis, kai grynai komercinis veiksmo trileris sulaukia tokio kritikų pripažinimo.
9. Ištraukti peiliai (angl. Knives Out, 2019)
Ištraukti peiliai
Knives Out
Harlanas Tombris yra itin sėkmingas (ir, žinoma, turtingas) rašytojas, švenčiantis 85-erių metų sukaktį. Šia proga į jo namus suvažiuoja visa didžiulė Harlano šeima. Kitą rytą po puikaus vakarėlio Harlanas randamas negyvas. Bylą tiriantis detektyvas Blankas labai greitai ima įtarti, kad mirtis nebuvo tokia natūrali, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Uždraudęs gausiai susirinkusiems giminaičiams bei tarnams išeiti iš namo, detektyvas pasiraitoja rankoves ir ima aiškintis, kas padėjo Harlanui persikelti į aną pasaulį.
Turtingas, sėkmingas detektyvinių romanų rašytojas Harlanas Trombis randamas negyvas savo dvaro kambaryje kitą rytą po paties surengto aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio šventės. Iš pirmo žvilgsnio – savižudybė. Bet paslaptingas, ryškiu pietietišku akcentu kalbantis detektyvas Benua Blankas, kurį anonimiškai pasamdė nežinomas užsakovas, įsitikinęs, kad čia slypi kur kas daugiau.
Apklausdamas gausią ir chaotišką Trombių šeimą dvare, Blankas pradeda kruopščiai narplioti kiekvieno giminaičio alibi, motyvus ir paslaptis – o kuo giliau kasasi, tuo aiškiau tampa, kad beveik kiekvienas šeimos narys turėjo priežastį norėti senolio mirties.
Rianas Džonsonas čia atgaivina klasikinio Agathos Christie stiliaus „uždaros erdvės“ detektyvo žanrą, papildydamas jį aštriu, šiuolaikišku socialiniu humoru apie klasių nelygybę bei privilegijuotos šeimos veidmainystę. Filmas nebijo žaisti su pačia žanro struktūra – tam tikras svarbus atsakymas atskleidžiamas kur kas anksčiau, nei tikėtumeisi, leidžiant filmui tapti ne tiek „kas tai padarė“, kiek „kaip tiesa išaiškės“ pasakojimu.
Danielis Kreigas, atsisakęs savo įprasto Džeimso Bondo įvaizdžio, čia sukuria ekscentrišką, melodingu pietietišku akcentu kalbantį detektyvą, tapusį tokiu populiariu, kad vėliau sulaukė net dviejų tęsinių. Ana de Armas kaip slaugė Marta, netyčia įsivėlusi į visą šią sumaištį, tampa moraliniu filmo centru – vieninteliu žmogumi kambaryje, kuris negali sumeluoti nepradėjęs vemti.
Įdomu tai, kad Martos personažas turi neįprastą fizinę savybę – ji negali sumeluoti, nepradėjusi vemti, kas tampa ne tik komišku, bet ir siužetiškai svarbiu elementu, verčiančiu ją nuolat balansuoti tarp tiesos ir savo pačios saugumo. Filmo biudžetas buvo palyginti kuklus tokiai žvaigždėtai aktorių sudėčiai, tačiau kasos pajamos viršijo trigubą biudžetą, įrodydamos, kad gerai parašytas, protingas detektyvas vis dar gali sutraukti minias į kino teatrus be jokių supermenų ar sprogimų.
„Netflix“ už teises į du tęsinius, kaip skelbta, sumokėjo apie 469 milijonus dolerių – įrodymas, kokia vertinga po pirmojo filmo tapo Benua Blanko franšizė.
10. Į šiaurę per šiaurės vakarus (angl. North by Northwest, 1959)
Į Šiaurę Per Šiaurės Vakarus
North by Northwest
Gary Grantas vaidina Manhatano reklamos agentūros vadovą, įsivėlusį į žvalgo ir kontržvalgės istoriją, pilną apgavysčių, mirčių ir lenktynių. Tai ketvirtas, paskutinis ir geriausias bendras A. Hitchcocko ir G. Granto darbas.
Reklamos vadybininkas Rodžeris Tornhilas vieną popietę Niujorko viešbutyje netyčia supainiojamas su nežinomu šnipu – klaida, kuri per kelias valandas jį įtraukia į priešų šnipų tinklo persekiojimą, apkaltinimą žmogžudyste, kurios jis nepadarė, ir kelionę per visą šalį, bandant įrodyti savo nekaltumą ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta.
Alfredas Hičkokas čia sukūrė tai, ką daugelis vadina esminiu Hičkoko filmu – idealų įtampos, romantikos, humoro ir gryno, adrenalino kupino veiksmo mišinį. Filmas juda tokiu tempu ir su tokiu pasitikėjimu savimi, kad net praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po premjeros jis vis dar jaučiasi šviežias, o ne muziejinis eksponatas.
Dvi filmo scenos tapo absoliučiais kino istorijos etalonais: viena, kurioje Kerį Grantą persekioja laukus pesticidais purškiantis lėktuvas vidury plyno lauko – scena, sukurta be jokios muzikos, be jokių dialogų, vien iš grynos vizualinės įtampos; kita – finalinis persekiojimas ant Maunt Rašmoro monumento. Abi scenos vėliau buvo nesuskaičiuojamą kartų cituojamos, parodijuojamos ir tiesiog kopijuojamos kituose filmuose.
Keris Grantas savo vaidmenyje sujungia charizmą, humorą ir tikrą paniką taip natūraliai, kad tapo etaloniniu „neteisingai apkaltinto vyro“ archetipu, kurį vėliau naudos dešimtys kitų trilerių kūrėjų. Jeigu nori pamatyti, iš kur kilo šiuolaikinio šnipų trilerio DNR, – pradėk čia.
Filmo įtaka juntama ir daug vėliau sukurtose franšizėse – „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ dažnai minimas kaip vienas filmų, padėjusių suformuoti ankstyvųjų Džeimso Bondo nuotykių stilių: elegantiškas, sąmojingas vyras, pavojingos moterys, egzotiški piktadariai ir veiksmas prie garsių pasaulio objektų. Eva Marie Saint, vaidinusi paslaptingą Eve Kendall, tapo etalonu „Hičkoko blondinės“ archetipui – šaltai elegantiškai, bet viduje sudėtingai moteriai, kurios lojalumas niekada nėra iki galo aiškus.
Kaip ir daugelyje savo filmų, Hičkokas čia pasirodo trumpu, akimirksniu kameo vaidmeniu – tradicija, kurią režisierius palaikė per visą karjerą ir kurios ieškojimas tapo savotišku žaidimu jo gerbėjams. Šiame filme jį galima pastebėti pačioje pradžioje, kai jam durys užsitrenkia prieš pat nosį.
Verta paminėti: dar keli klasikiniai filmai
Zodiakas (angl. Zodiac, 2007) – Deivido Finčerio kruopštus, apsėdimą primenantis pasakojimas apie žurnalistus ir detektyvus, dešimtmečius medžiojusius niekada nesugautą serijinį žudiką. Nerimą keliantis būtent dėl to, kad tai – tikrais, iki galo neišaiškintais nusikaltimais paremta istorija be aiškios pabaigos.
Kaliniai (angl. Prisoners, 2013) – tėvas, kurio dukra pagrobiama per Padėkos dieną, ima į savo rankas teisingumą, kai policijos tyrimas atrodo per lėtas. Deniso Vilnevo sunkus, moraliai sudėtingas trileris apie tai, kur baigiasi tėviškas rūpestis ir prasideda kažkas tamsesnio.
Memento (2000) – vyras, negalintis kurti naujų prisiminimų, bando surasti savo žmonos žudiką, remdamasis tik tatuiruotėmis ant savo kūno ir polaroidinėmis nuotraukomis. Kristoferio Nolano struktūrinis eksperimentas, kuriame spalvotos scenos juda atgal chronologine tvarka, o nespalvotos – pirmyn, kol abi pasakojimo linijos susijungia.
Langas į kiemą (angl. Rear Window, 1954) – susižeidęs fotografas, dėl lūžusios kojos priverstas sėdėti vežimėlyje, iš savo buto lango stebi kaimynus ir įtaria vieną iš jų nužudžius žmoną. Gryniausias Hičkokas – visas veiksmas vyksta vienoje erdvėje.
Svaigulys (angl. Vertigo, 1958) – buvęs detektyvas, kenčiantis nuo aukščio baimės, įsimyli moterį, kurią buvo pasamdytas sekti, ir tai pamažu virsta apsėsties istorija. Daugelio kritikų vadinamas geriausiu Hičkoko filmu apskritai.
6.0
33
27%
