Abiejuose miestuose po filmo A. Sokurovą kalbins žurnalistas Karolis Kaupinis. Režisierius atsakys ir į žiūrovų klausimus. Specialus „Frankofonijos" seansas-susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis"; Kaune - rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva".
Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija" bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas" („The Voice of Sokurov", 2014).
Nesibaigiančios naujos kino kalbos paieškos
A. Sokurovas gimė 1951 m. Sibire. Mokėsi istorijos ir tik vėliau kino režisūros. Šie du dalykai, kaip ir dailė, muzika, literatūra, jo filmuose dažnai dengia vienas kitą. Jau savo pirmuosiuose darbuose jis ėmė eksperimentuoti su kino raiškos priemonėmis, ką sėkmingai daro iki šiol. Ne kartą duodamas interviu režisierius yra pabrėžęs, kad filmai jam - galimybė išsikalbėti. Tad jų veikėjų lūpose girdimos A. Sokurovo politinės pažiūros, atitinkamo laikmečio aktualijų vertinimas, nesusitaikymas su esama situacija ir nuolatinis kūrybinės laisvės siekis.
Į A. Sokurovo kūrybą įsigilinusiam žiūrovui puikiai žinoma, kad režisierius nuolat literatūrą iškelia aukščiau už kiną, pasisako prieš Vladimiro Putino vykdomą politiką režisieriaus gimtojoje šalyje, skiria didelį dėmesys žmogui bei žmonių santykiams. Pastarasis leitmotyvas ryškus jo visoje filmografijoje, kurioje - ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai.
A. Sokurovo filmų herojai patys įvairiausi - nuo Adolfo Hitlerio („Molochas", 1999), Andrejaus Tarkovskio („Maskvos elegija", 1986-1988) iki kolūkietės Marijos („Marija", 1978-1988).
Vieni žymiausių, daugiausia apdovanojimų pasaulio kino festivaliuose gavusios bei joms nominuotos A. Sokurovo juostos: įspūdinga vieno kadro ekskursija po Ermitažą „Rusų arka" (2002) ir itin neįprastos kino formos Johanno Wolfgango von Goethe kūrinio ekranizacija „Faustas" (2011). Pastarasis filmas - Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas prestižiniu „Auksiniu liūtu".
Tačiau sekantieji šio režisieriaus kūrybą dažnai prisimena jo pirmuosius filmus, kuriuose ir prasidėjo iki šiol besitęsiančios kino kalbos paieškos. Štai naują filmą besiruošiantis kurti žinomas mūsų šalies režisierius Algimantas Puipa („Miegančių drugelių tvirtovė", „Dievų miškas") šį kartą įkvėpimo ieško būtent A. Sokurovo kūryboje. „Labai įdomūs jo senesnieji filmai: kaip jis formuoja kadrą, atmosferą, erdvę, įtaigiai peizaže atskleidžia aktorius ir pan. Ir kaskart žiūrint kurį nors epizodą, analizuojant kadrą ar panoramą, atrandami vis kiti klodai. A. Sokurovas nuo savo, kaip režisieriaus, karjeros pradžios ieško kino gramatikoje naujos raidės. O sėkmingi rezultatai įkvepia. Dėl tų nuolatinių, iki šiol besitęsiančių kino kalbos eksperimentų A. Sokurovą galiu lyginti su tokiais žymiais režisieriais kaip Davidas Lynchas ar Larsas von Trieras", - sako A. Puipa.
„Frankofonija" - išsaugota, kas liepta sunaikinti
Įtakingame prancūzų žurnale „Cahiers de Cinéma" paskutinysis A. Sokurovo kinematografinis hibridas „Frankofonija" įvertintas maksimaliu penkių žvaigždučių skaičiumi. O visame pasaulyje garsaus leidinio „Hollywood Reporter" apžvalgininkė po „Frankofonijos" premjeros Venecijos kino festivalyje A. Sokurovą pavadino vieninteliu režisieriumi, kuris filmais apie muziejus gali surinkti pilnas sales žmonių.
„Frankofonija" - tai pamąstymas apie žmogaus atsakomybę istorijai, jos vertybių išsaugojimui arba, kaip sako pats režisierius, elegija Europai.
„Ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo trinanti rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis. Šiuo itin asmenišku filmu režisierius perteikia savo tarp meilės ir kartėlio besiblaškančius jausmus Prancūzijai", - taip filmo „Frankofonija" esmę pristato „Kino pavasario" programos sudarytoja Aistė Račaitytė.
Filmas „Frankofonija" pasakoja apie Prancūziją, kuri per amžius puoselėjo menus ir išlaikė meno šlovintojos ir globėjos reputaciją. Meistriškai valdydamas formą A. Sokurovas pranoksta ankstesnius bandymus viename kūrinyje pavaizduoti daugialypį Prancūzijos meno ir istorijos sąlytį. Praslinko dar vienas amžius Senajame žemyne. Karių armijos vėl grėsmingai trypia civilizacijos lopšio grindinius, vėl poška patrankos. Skerdynių akivaizdoje visa, kas kadaise buvo didinga ir šventa, sumanymai, kuriuos įgyvendinti kainavo milijonus valandų, akimirksniu dingsta nuo žemės paviršiaus. Luvro vadovas Jacques Jaujard'as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas Antrojo pasaulinio karo metu darė viską, kad apsaugotų Luvro meno lobynus. „Frankofonija" yra apie meno ir galios santykį; ji tarsi klausia, ką vieno stipriausiai žmoniją sukrėtusio konflikto įkarštyje menas gali papasakoti apie mus pačius.
Išskirtinė galimybė
Ne kartą A. Sokurovas žurnalistams yra pabrėžęs, kad jis kuria kiną, nes tiesiog kitaip gyventi negali. Kinui jis paaukojo visą savo gyvenimą ir su ta milžiniška kaina jau seniai susitaikė. Tik vienas dalykas, kuris jį liūdina, kad žmonės jo filmus didžiajame ekrane gali pamatyti gana retai. Dažniausiai kino festivalių metu. Vilniuje ir Kaune besibaigiant vasarai ne tik bus galimybė kino teatre išvysti naujausią šio režisieriaus filmą „Frankofonija", bet ir gyvai su juo pabendrauti.
6.4
70
27%
